M. K. Sarbievijaus „miškų žaidimai“ (sylviludia): tekstologinė analizė ir imitacijos problema

Turinys

I. ĮŽANGA…………………………………………………………………………………………………………….. 1

Originalaus teksto ir jo vertimo santykis……………………………………………………………………… 1

Nuomonės dėl „Silviludijų“ autentiškumo problemos……………………………………………………. 2

II. Lyginamoji M. Bettini ,,Eutrapelarijų” ir M. K. Sarbievijaus ,,Silviludijų” tekstų analizė…… 5

M. Bettini Luna. Chorea I  ir M. K. Sarbievijaus Sylviludium septimum. Ad Lunam.Cum Vladislaus die Lunae venaretur  analizė……….. 5

M. Bettini Rores matutini. Chorea III  ir M. K. Sarbievijaus Silviludium tertium. Ad rorem. Saltus pastorum cum Vladislaus Solecznicos mane venatum prodiret analizė…………………………………………………………….. 8

M. Bettini Pax a nuptiis. Chorea VI ir M. K. Sarbievijaus Sylviludium decimum. Cantus et saltus messorum, venante ante regias nuptias Vladislao analizė…………………………………………………………………………… 9

M. Bettini Aurae meridianae. Chorea VIII  ir  M. K. Sarbievijaus Sylviludium quintum. Ad auram. Ut labores et aestus temperet Vladislao in campis Mercensibus sub meridiem venanti. Saltus et cantus pastorum analizė……………………………… 12

M. Bettini Umbrae. Chorea X  ir M. K. Sarbievijaus  Silviludium octavum. Ad umbras, ut venante Merecii Vladislao ab aestu venatores defendant  analizė…………………………………………………………………….. 14

M. Bettini Chorea XI. Cantico immixta. Chorus piscatorum  ir M. K. Sarbievijaus Silviludium nonum. Ad lacum Merecensem. Piscatorum cantus et saltus  analizė…………………………………………………………………… 16

III. M. Bettini „Eutrapeliarum poeticarum. Liber sextus“ analizė………………………………………. 19

IV. M. K. Sarbievijaus „Sylviludia“ ir M. Bettini „Clodoveus. Tragicum sylviludium“ tekstų analizė. 25

V. Išvados………………………………………………………………………………………………………………… 40

VI. Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………….. 40

I. ĮŽANGA

Originalaus teksto ir jo vertimo santykis

Dauguma sunkumų, su kuriais susiduriama verčiant tekstą iš vienos kalbos į kitą-tikslus turinio parteikimas, autoriaus rašymo stiliaus išlaikymas, kuo mažesnis minties nutolimas nuo originalaus teksto. Ypač nelengva versti poeziją, kur be minėtų dalykų privalu išlaikyti eilėdarą, rašymo stiliaus ypatumus. Dažnai tenka kurti, sudarinėti naujus žodžius, kad būtų kuo subtiliau perteikiama kūrinio mintis, nuotaika, forma. Suprantama, nėra įmanoma, ypač eiliuoto teksto, išversti pažodžiui, išlaikant metrą, kūrinio grafinį pavidalą. Tokiu atveju neišvengiamas nesamų verčiamame tekste arba sinonimiškų žodžių įterpimas, keitimas vietomis, perkėlimas iš vienos eilutės į kitą ir t.t. Regis, tai visai suprantamas dalykas, nes nevienodai gausus ir turtingas įvairių kalbų žodynas, nelygios sintaksės galimybės. Tačiau kiek gali pakisti verčiamas tekstas? Tai, tikriausiai priklauso ne tik nuo kalbos į kurią verčiama, bet ir nuo vertėjo, kuris sugeba (arba ne) pateikti tikslų vertimą, išlaikyti autoriaus stiliaus savitumą. Galimi keli to paties teksto vertimai, leidimai. Kiekvienas kūrinys įvairių vertėjų yra perskaitomas kitaip, sukuriant savitą vertimo stilių, tradiciją. Dauguma kūrinių praėjus nemažam laiko tarpui nuo pirmojo vertimo pasirodymo yra perleidžiami siekiant patobulinti jau perskaitytą tekstą, nes bėgant laikui kartu sensta ir vertimas-jame gali būti pasenusių, nebevartojamų žodžių, atsirasti naujų gramatikos taisyklių, ideologinių pažiūrų atspindžių. Kiekvienas naujas vertimas-naujas žvilgsnis į kūrinį. Nėra lengva (arba visai nebūtina) jau išverstą kūrinį skaityti taisant ankstesnio vertėjo klaidas. Tokiu atveju sugriūna vertimo stiliaus vientisumas, darna. Arba to padaryti neįmanoma todėl, kad išlieka pakankamai stipri ankstesniojo vertėjo įtaiga, todėl norintiems tekstą perskaityti naujai, nelieka nieko kita, kaip sekti ankstesnių vertėjų pėdomis.

Šio darbo tikslas yra parodyti, koks gali būti kitas to paties teksto vertimo variantas, pateikti abiejų vertimų palyginimus, eilėraščių tekstologinę analizę. Albino Žukausko į lietuvių kalbą versti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus eilėraščiai iš rinkinio ,,Miškų žaidimai” (1958) kai kada yra  netikslūs ir nutolę nuo lotynų kalba parašytų. Dažnai A. Žukausko išverstuose eilėraščiuose atsiranda žodžių ar vaizdų, kurių lotyniškame tekste nėra. Todėl skaitant tik lietuvišką vertimą ir nežinant originalaus teksto, galima ne visai teisinga ir tiksli kūrinio interpretacija. Svarbu kuo tiksliau perteikti tai, kas M. K. Sarbievijaus vaizduojama eilėraščiuose. Piešiami gamtos vaizdai, veikėjai, veiksmas, aplinka ir aplinkybės įdomūs ne tik kaip poetinė autoriaus minties išraiška, bet ir kaip istorinio kanteksto atspindys. Šio darbo tikslas yra parodyti, kiek skiriasi išverstas tekstas nuo originalaus, kaip kitaip gali būti perskaityti A. Žukausko versti eilėraščiai, pateikti kitą, labiau pažodinį penkių M. K. Sarbievijaus eilėraščių vertimo variantą ir jo komentarą.

Nuomonės dėl „Silviludijų“ autentiškumo problemos

Sarbievijaus „Silviludijų“ problematiškumą ypač išryškino anglų slavistas Džonas Sparrow 1958 m. išspausdintame straipsnyje ,,Sarbievijaus ,,Silviludijos” ir jų itališkasis šaltinis”. Jame straipsnio autorius kaltina Sarbievijų plagijavimu. Pirmiausia Sparrow įžvelgia akivaizdų „Silviludijų“ metro skirtumą nuo kitų Sarbievijaus tekstų, mat beveik visi poeto eilėraščiai parašyti atpažįstamais Horacijaus metrais. „Miškų žaidimai“ yra vienintelis iš Sarbievijui priskiriamų kūrinių, kuriame metrai yra kiekybiniai, būdingi viduramžių poezijai. Antrasis argumentas: „Silviludijos“ priklauso skirtingam žanrui nei Sarbievijaus odės ar epodės; jos yra skirtingos forma, metru, vaizdais, jausmais.

Šeštojoje straipsnio dalyje, pavadintoje „Ludovicus“ (Liudvikas), sakoma, kad „Silviludijų“ šaltinis – Mario Bettini pastoralinė drama Ludovicus, Tragicum sylviludium, pirmą kartą suvaidinta 1612 m. Parmoje (kur vėliau, 1622 m., pirmąkart buvo ir išleista). Pristatydamas ir analizuodamas  Bettini dramą, autorius teigia, kad ji sudaryta iš paeiliui einančių dainų ir šokių (Cantiunculae ir Saltiones), iš kurių paimta kiekviena Sarbievijaus silviludija.

Dramą sudaro apytiksliai 1400 eilučių; 420 iš jų egzistuoja Sarbievijaus „Silviludijose“, kuris ir pats pridėjo keliolika eilučių (iš viso „Silviludijas“ sudaro 440 eilučių). Sparrow prieina išvadą, kad ,,Silviludijose” praktiškai nėra nieko originalaus ir kad beveik trečdalis Bettini dramos teksto buvo pasisavinta Sarbievijaus. Pavadinimas Sylviludia taip pat paimtas iš Bettini dramos pavadinimo Tragicum sylviludium.

Toliau Sparrow pateikia išsamią abiejų tekstų analizę ir nurodo, kurios Sarbievijaus ,,Silviludijų” eilutės atitinka Bettini dramos eilutes.

Straipsnyje supažindinama ir su J. Krzyżanowski’o, R. Ganszyniec’o bei T. Sinko, rašiusių šia tema, teiginiais. Šių mokslininkų nuomonė sutampa su straipsnio autoriaus išvada apie ,,Miškų žaidimų” originalumą ir šaltinius. Tik Krzyżanowski’s laikosi neutralesnės pozicijosdėlklausimo, koks yra ,,Silviludijų“ santykis su tuometine italų poezija.

Pasirodęs straipsnis „Sarbievijaus „Silviludija“ ir jų itališkasis šaltinis“ sulaukė nemažai neigiamos Lenkijos mokslininkų reakcijos. Kaip atsaką į tai Sparrow paskelbia kitą straipsnį ,,Silviludijų” tema: ,,Sarbievijaus Silviludia: atsakymas į kritiką. Jame autorius džiaugiasi, kad po pirmojo straipsnio dėl „Silviludijų” autentiškumo problemos pasikeičia profesoriaus Krzyżanowski’o nuomonė ir kad iš šio mokslininko sulaukia pritarimo dėl „Silviludijų“ sąsajų su itališka drama. Tačiau Krzyżanowski’s iškelia vieną sąlygą: ar, sutikdami su tuo, kad „Silviludijos“, kurios mums yra žinomos, buvo paimtos iš pastoralinės dramos „Liudvikas“, galime teigti, kad tai buvo tos „Silviludijos“, kurias Sarbievijus tvirtino esant jo sukurtomis. „Liber Silviludiorum“ (Silviludijų knyga), apie kurią Sarbievijus rašė Lubienskiui, greičiausiai yra kažkas kita nei nuo Bettini dramos nukopijuotos „Silviludijos“: panašus, bet kitas darbas. Taigi Krzyżanowski’s mano, kad „Silviludijos“ yra kažkoks kitas kūrinys, kurio šiandien mes nežinome.

Dar  vienas mokslininkas, įsitraukęs į „Silviludijų“ intrigos klausimo svarstymus,  J. Warszawski’s ,,Silviludijų” eilėraščius skiria į dvi grupes. Pirmoji  – meistriškas Bettini veikalo pritaikymas, sukomponuotas Sarbievijaus 1636 m., apie kurį niekada nebuvo tvirtinta, kad tai yra originalus Sarbievijaus darbas – šie eilėraščiai ir yra mus pasiekusios ,,Silviludijos”. Antroji grupė – originalūs neišlikę eilėraščiai, sukurti Sarbievijaus 1637 m. ir nurodyti laiškuose Lubienskiui kaip ,,liber Sylviludiorum”. Taigi Warszawski’s teigia, kad nieko melaginga ir veidmainiška Sarbievijaus laiškuose apie dingusią ,,Silviludijų knygą” nėra, todėl tai Sarbievijaus darbas. Poetui nebuvo priežasties gėdytis, kad išlikę eilėraščiai yra meistriškas literatūrinio kūrinio perdirbimas, ir jis niekada nepretendavo į tai, kad jie būtų kažkas kita. Tai ir buvęs tas kūrinys, kuriuo žavėjosi karalius Vladislovas ir jo dvariškiai, kuriems ,,Silviludijos” ir buvo parašytos.

Su tokiu tvirtinimu Sparrow nesutinka, sakydamas, kad bandydamas įrodyti, jog iš tiesų egzistavo ir dar viena autentiška Sarbievijaus ,,Silviludijų” knyga, Warszawski’s eina per toli. Priimtimesnė Sparrow yra Krzyżanowski’o nuomonė, jog galbūt taip galėjo būti, tačiau neaišku, ar tai tiesa.

Vienas didžiausių „Silviludijų“ autentiškumo šalininkų  Albinas Žukauskas, „Sliviludijų“ vertėjas, įvadiniame Sarbievijaus eilėraščių knygos staripsnyje rašo, jog „Miškų žaidimuose“ Sarbievijus nutolsta nuo antikinės ir baroko poetikos, naudoja savitą metriką, priartėja prie naujų italų poezijos krypčių, taip sukurdamas gana naujai turiniu ir forma skambančias dešimt giesmių apie Lietuvos gamtos grožį. Šiuose eilėraščiuose pasireiškia poeto gamtos meilė, gilus susijaudinimas ir svajingumas. Žukauskas mano, kad daug važinėdamas po Lietuvą, Sarbievijus turėjęs susipažinti su lietuvių liaudies kūryba, buitimi, papročiais. Tai rodo „Miškų žaidimų“ turinys ir forma. Antai mėnulio šokis primena lietuvių liaudies žaidimą „Mėnesėlį“. Poetas parodo žvejų ir pjovėjų dainas ir žaidimus, pats juose dalyvauja. Kituose eilėraščiuose minimi burtai prietarai: ragų ir ilčių pakabinimas ant ąžuolo šakų, kreipimasis į vandenų dievaitę. Be to, vaizduojami laukų žolynai, pievų gėlės, o ne rožės ir kiti taurūs žiedai, kaip tuo metu buvo madinga. Taigi Žukausko nuomone „Miškų žaidimuose“ sutinkamos tik lietuviškos realijos, ryškūs lietuviško peizažo motyvai, veiksmas vyksta Lietuvos miškuose ir pievose.

„Miškų žaidimų“ autentiškumo klausimu straipsnyje apie barokinę „Silviludijų“ intrigą nuomonę išsako profesorė Eugenija Ulčinaitė. Mokslininkė teigia, kad, nepaisant išsakytų nuomonių ir pateiktų argumentų, „Silviludijų“ klausimas vis dar lieka neaiškus, tyrinėtojams keliantis nemažai abejonių. Ulčinaitė pažymi, kad pats Sarbievijus „Silviludijų“ nebuvo išleidęs, todėl galima tik spėlioti apie autoriaus sumanymą ir galutinį jo rezultatą. Niekas iki šiol nėra įrodęs, ar išlikęs tekstas yra visas kūrinys, ar tik jo dalis. Taip pat neaišku, ar šis kūrinys buvo vaidintas teatro scenoje, neaišku, ar buvo parašytas Lietuvoje ar Lenkijoje, ar jame vaizduojami realūs, ar išgalvoti įvykiai. Kad būtų galima atsakyti į šiuos klausimus, mokslininkė siūlo remtis paties Sarbievijaus liudijimais ir cituoja Sarbievijaus laiškus vyskupui Lubienskiui. Straipsnyje nagrinėjama „Silviludijų“ parašymo data ir aplinkybės, leidžiančios spėti, kad Sarbievijaus „Silviludijos“ greičiau yra poetinė fikcija, o ne realių įvykių aprašymas. Tyrinėdama Bettini ir Sarbievijaus kūrinių paraleles, Ulčinaitė prieina išvadą, kad tik tam tikra „Silviludijų“ teksto dalis sutampa su drama „Liudvikas, tragiškoji silviludija“. Sarbievijus neimituoja Bettini dramos siužeto, galų – prancūzų karalių Klodvigo – Liudviko giminės istorijos, jis „skolinasi“ bendresnes vietas: piemenų, žvejų chorus, gamtos vaizdus, kuriuose daug antikinės mitologijos personažų bei įvaizdžių. Sarbievijus vaizduoja Lietuvo kraštovaizdį su konkrečiais lietuviškais vietovių, upių, ežerų  vardais. Ulčinaitės nuomone, sunku būtų patikėti, kad svetimo teksto nusirašinėjimą Sarbievijus būtų vadinęs „įkvėpimu“ ir nenurodęs imitacijos šaltinio, priešingai nei daugelyje savo parodijų ir palinodijų. Todėl Sarbievijaus „Silviludijos“ ir toliau išlieka daug klausimų keliantis kūrinys.

II. Lyginamoji M. Bettini ,,Eutrapelarijų” ir M. K. Sarbievijaus ,,Silviludijų” tekstų analizė

M. Bettini Luna. Chorea I ir M. K. Sarbievijaus Sylviludium septimum. Ad Lunam Cum Vladislaus die Lunae venaretur  analizė

 

Pirmasis Bettini eilėraštis iš rinkinio „Eutrapelarum poeticarum“ (eutrapelia, ae (gr.) – sąmojus, žaidimas) šeštosios knygos beveik pažodžiui sutampa su Sarbievijaus septintuoju „Silviludijų“ eilėraščiu „Ad lunam“. Bettini eilėraščio pavadinimas panašus­ į  Sarbievijaus eilėraščio pavadinimą „Luna“. Panašios ir šių kūrinių paantraštės, pasakančios, jog jie sukurti arba skirti atlikti medžioklės dieną.  Betini eilėraštį sudaro 11 posmelių po 5 eilutes.  Sarbievijaus eilėraštis sudarytas iš 67 eilučių, neskirstant į posmelius. Pirmųjų keturių šios silviludijos eilučių  Bettini eilėraštyje nėra. Sutapti pradeda pirmoji  Bettini eilėraščio „Luna“ ir penktoji  Sarbievijaus silviludijos „Ad lunam“ eilutės, tačiau jos nėra visiškai identiškos. „Eutrapelarijų“ tekste skaitome: „Vecta sereno, Cynthia, coelo / Tremebunda argenteo <…> cornu“. „Silviludijų“ tekstas kiek kitoks: „Vecta serenum Luna per axem / Tremebunda flammeo <…> cornu“.  Bettini eilėraštyje kreipiamasi į Kintietę, t.y. Dianą, Apolono seserį, medžioklės ir mėnulio deivę. 7- oji silviludija skiriama mėnuliui, todėl ir kreipiamasi luna. Kitoje eilutėje skiriasi tik vienas žodis. Vietoj  Bettini tekste pavartoto argenteo,  Sarbievijaus eilėraštyje skaitome flammeo. Semantiškai šie žodžiai panašūs, nes abu nusako mėnulio rago spindėjimą, švytėjimą, ryškumą.

Tolesnės 8 eilutės ( Sarbievijaus tekste 10 eilučių ) sutampa pažodžiui. 9-ojoje  Betini eilėraščio eilutėje skaitome: „Modo recurvis edita cunis“. Sarbievijus vartoja žodį cornus, ūs m „ragas“: „Modo recurvis edita cornibus“. Piešiamas  vaizdas gana aiškus, nes mėnulio galams apibūdinti vartojamas žodis ragai. Ragai, nes mėnulio galai, kada jis esti pjautuvo formos, yra vizualiai į juos panašūs. Vaizdas  Betini tekste išreiškiamas poetiškiau, sudėtingiau. Vartojamas žodis cunae, arum f „lopšys“. Įdomu, jog šis sutapimas pastebimas lyginant atskirus Sarbievijaus „Silviludijų“ leidimus. 1791 m. Paryžiuje parengtame Barbou „Silviludijų“ leidime eilutė „Modo recurvis edita cunis“ sutampa su Bettini tekstu, o ne su  Naruševičiaus parengtomis „Silviludijomis“.

„Eutrapelarijų“ eilutė „Late minanti vultus honore“ Sarbievijaus tekste skamba kiek kitaip: „Late minanti / Frontis honore“. Žodžiai vultus, ūs m „veidas, veido išraiška“ ir frons, frontis f  „kakta, veido priekis“, o kartu ir „veidas“, iš esmės reiškia tą patį, abiejuose tekstuose yra pavartoti vienodais linksniais, todėl sakinio prasmės nekeičia.

35-oje „Silviludijų“ ir Bettini eilėraščio eilutėje pavartoti labai panašūs, bet vis dėlto skirtingi žodžiai „porta“ ir „portu“. Abu daiktavardžiai pavartoti sg. abl. linksniu. Žodžio porta, ae f pirmoji reikšmė yra vartai, o portus, ūs m reiškia uostą. Abu žodžiai galėtų reikšti tą patį, jei juos suprastume pavartotus perkeltine prasme kaip prieglobstį.

36-ojoje „Silviludijos“ eilutėje pavartotas esamojo laiko dalyvis „simulans“, tačiau toje pačioje Bettini teksto eilutėje skaitome „simulas“, t. y. esamojo laiko vns. 2 a. Pavartotos dvi skirtingos veiksmažodžio simulo, avi, atum, are formos, pakeičiančios ir teksto prasmę.

Viena iš labiausiai  Sarbievijaus teksto, lyginant su Bettini tekstu, nesutampančių eilučių yra 39-oji: „Quid quid liquidis innatat auris“ – „kas tik plaukioja skaidriame ore “. Bettini eilutė skamba kitaip: „Liquido quidquid aëre anhelat“ – „kas tik kvėpuoja skaidriu oru“. Bettini vartoja veiksmažodį anhelo, avi, atum, are, išreiškiantį sunkų kvėpavimą, oro gaudymą, Sarbievijus – innato, avi, atum, are [in + nato] 1. įplaukti, 2. plaukioti. Nors vartojami skirtingi žodžiai ir tarsi nusakomi skirtingi vaizdai, tačiau galima pastebėti, kad kalbama apie gyvas būtybes, kurios kvėpuoja oru, kad palaikytų gyvybines funfcijas, tik viename tekste pasitelkiama metafora kas tik plaukioja skaidriame ore, o kitame tekste tai pasakoma tiesiogiai. Tačiau sbarbu pastebėti, kad Sarbievijaus 1791 m. „Silviludijų“ leidime ta pati eilutė skamba dar kitaip: „Quicquid liquidis innatat aquis“ – „Kas tik plaukioja skaidriuose vandenyse“. Čia daiktavardis auris keičiamas į žodį aquis „vandenyse“, kurio logine prasme reikalauja veiksmažodis innatat. Todėl tekstas atrodo aiškus ir suprantamas, nes tolesnės eilutės tarsi sudaro priešpriešą vanduo – žemė. Tai dvi sferos, kuriose esanti gyvybė yra priklausoma nuo mėnulio pokyčių.

Quicquid liquidis innatat aquis,

Feto quicquid viscere

Terra parit, tibi paret.

 

Kas tik plaukioja skaidriuose vandenyse,

Ką tik žemė derlingose gelmėse

Pagimdo, tau paklūsta.

 

63 – joje „Silviludijų“ eilutėje vartojamas veiksmažodis reddo, idi, itum, ere, kurio viena iš reikšmių yra „duoti, teikti“. Bettini tekste pavartotas veiksmažodis addo, didi, ditum, ere „pridėti“, tačiau šis žodis taip pat turi reikšmę duoti. Todėl abiejų tekstų prasmė išlieka tokia pati. 1791 m. „Silviludijų“ leidime kaip ir Bettini tekste skaitome adde, o ne redde.

„Astra noctis fugat arcu“ – „nakties žvaigždes lanku išvaiko“ ( „Silviludijų“ eilutė ).  Bettini tekste ši eilutė beveik tokia pati, skiriasi tik vieno žodžio linksnis: „Astra noctem fugat arcu“. Kad būtų galima suprasti šią eilutę, reikia kartu skaityti ir ankstesnę, nes kartu jos sudaro vieną sakinį: „Et venatrix roseo / Astra noctem fugat arcu“. Suprantame, kad medžiotojas rausvu lanku išvaiko žvaigždes. Tačiau lieka neaiškus žodis noctem, nes pavartotas taip pat galininko linksniu kaip ir astra. Taigi šiame sakinyje yra du objektai, tačiau vienas nuo kito neatskirti nei jungtuku, nei kableliu. Paprastesnis tekstas yra  Sarbievijaus abiejuose ( 1757 m. ir 1791 m. ) leidimuose, tik antrame leidime vietoj  noctis skaitome nocturna: „Astra nocturna fugat arcu“.

Paskutinis lyginamųjų eilėraščių nesutapimas – priešpaskutinės eilutės veiksmažodis.  Bettini eutrapelarijoje skaitome contrahit, o  Sarbievijaus eilėraštyje retrahit. Abu žodžiai sudaryti iš vieno veismažodžio traho, traxi, tractum, ere „traukti“ pridėjus skirtingus priešdėlius. Contraho reiškia sutraukti. Retraho – traukti atgal, tačiau abu žodžiai gali turėti ir vienodą reikšmę – sumažinti. Vadinasi, tekstų prasmė nėra labai nutolusi viena nuo kitos.

Išvados:

Bettni eilėraštį sudaro 55 eilutės. Sarbievijaus – 67. 5, 20, 25, 30, 35, 40, 45 ir 50 – oji    Bettini eilutės  Sarbievijaus tekste išskaidomos, ir vietoj 8 tampa 16 eilučių. Nesunku pastebėti, kad dalinama paskutinioji posmelio eilutė. Tai daroma nuosekliai, išskyrus 2, 3 ir paskutinįjį posmą. „Eutrapeliarijų“ eilėraštis suskirstytas į 11 posmelių, sudarytų iš penkių eilučių. „Silviludijų“ tekstas neskirstomas posmais, neturi taisyklingos formos kaip kad Betini eilėraštis: viena po kitos seka nevienodo ilgio eilutės. Visiškai identiškos ( jei neatsižvelgsime į tai, kad „Silviludijose“ kai kurios eilutės išskaidomos ) Bettini ir Sarbievijaus 44 eilutės. Vienuolikoje eilučių skiriasi tik po vieną žodį ( vienoje eilutėje du žodžiai ) arba vartojamų žodžių linksniai. Pirmųjų keturių  Sarbievijaus silviludijos eilučių Bettini tekste nėra visai. Tačiau galima įžvelgti sąsajų tarp šių ir Bettini teksto 51 – 54 – osios eilučių, kur kalbama apie mėnuliui šokamus ratelius.

M. Bettini Rores matutini. Chorea III  ir M. K. Sarbievijaus Silviludium tertium. Ad rorem. Saltus pastorum cum Vladislaus Solecznicos mane venatum prodiret analizė

 

Abiejų autorių eilėraščių pavadinimai  panašūs, sutampa jų numeracija abiejuose kūriniuose. Bettini eilėraščio pavadinimas atsispindi pirmojoje eilutėje: „Placidi rores matutini“. Sarbievijaus eilėraščio pavadinimas skamba kaip dedikacija „Ad rores“. Pirmoji silviludijos eilutė nesutampa su Bettini tekstu, tačiau nesutapimas nežymus, nes nėra Bettini pavartoto būdvardžio rasoms apibūdinti matutini: „Placidi rores“. Bettini eilėraštis tarsi sudaro tikslią žiedinę kompoziciją, nes prasideda kreipiniu į tyliąsias rytmečio rasas. Lygiai tokiu pačiu kreipiniu eilėraštis baigiamas. Sarbievijaus eilėraščio pradžia labai panaši, o paskutinė eilutė visiškai identiška  Bettini tekstui.

Tolesnis tekstas visiškai sutampa, išskyrus du žodžius ir tai, kad silviludijoje nėra vienos eilutės, kurią skaitome eutrapelarijoje. III – ojoje silviludijoje nėra 28 – osios  Bettini eilutės „Sydera rores“.

Bettini eilėraščio eilutė „Odorati pupuli“ Sarbievijaus tekste šiek tiek kitokia: „Odorati pupilli“. Lotyniškas žodis pupulus, i m [ dem. iš. pūpus ] reiškia  berniukėlis, berniūkštis, o pūpillus, i m [ dem. iš pūpus ] – našlaitis. Nors skirtingi, tačiau sudaryti iš to paties žodžio daiktavardžiai reiškia beveik tą patį. Silviludijoje vartojamas žodis gal tik konkretesnis, nes pasakoma, kad tai ne bet koks berniukas, o našlaitis.

Kitas iš nesutampančių žodžių  Sarbievijaus eilėraštyje yra liquent, o Bettini tekste – languent. Liqueo, licui, ere reiškia būti skystam; būti skaidriam. Veiksmažodžio langueo, i, ere reikšmė kitokia – būti pavargusiam; būti silpnam; blankti, nykti.

Ne visai sutampa ir lyginamųjų eilėraščių posmelių eilės tvarka. Trečiasis posmas Bettini tekste virsta antruoju silviludijoje, o antrasis Bettini posmelis – trečiuoju Sarbievijaus tekste. Nors jų eilės tvarka šiek tiek skiriasi abiejuose eilėraščiuose, tačiau pažodžiui jie sutampa. Įdomu, kad 1791 m. „Silviludijų“ leidime šio eilėraščio posmų eilės tvarka tokia pati kaip ir  Bettini eilėraščio. Lyginant šio „Silviludijų“ leidimo tekstą su Bettini, pastebimas tik vienas nesutampantis žodis – liquent. Visa kita identiška Bettini eilėraščiui.

Išvados:

Abiejų eilėraščių sandara tokia pati: eilėraščiai sudaryti iš penkių posmelių po aštuonias eilutes. Vienas silviludijos posmas trumpesnis – jį sudaro septynios eilutės. Skiriasi dviejų posmų numeracija, viena eilutė, nesutampa du žodžiai.

M. Bettini Pax a nuptiis. Chorea VI ir M. K. Sarbievijaus Sylviludium decimum. Cantus et saltus messorum, venante ante regias nuptias Vladislao analizė

 

Dešimtąją silviludiją sudaro keturi posmeliai, vienas kitą keičiantys daina ir šokis (cantus et saltus). Eilėraščio paantraštėje sakoma, jog tai pjovėjų daina ir šokis prieš karališkąsias Vladislovo vestuves. Eilėraštyje du kartus kreipiamasi į neįvardintą karalių Rex magne, Rex – didysis Karaliau, Karaliau. Bettini eilėraščio paantraštė kitokia, tačiau taip pat kalba apie vestuves: Pax á  nuptiis – Taika, atėjusi dėl vestuvių.  Eilėraštį sudaro penki posmeliai po septynias eilutes, išskyrus paskutinį, kuriame yra šešios eilutės. Silviludija pradedama daina, kuri sudaryta iš šešių eilučių, ir kurioje klausiama, ar iš tiesų pasirodo karalius, iškeliamas karaliaus asmens spindesys. Tas pats posmelis Bettini tekste yra ketvirtas, ir šiek tiek skiriasi nuo Sarbievijaus teksto. Pirmosios trys abiejų eilėraščių eilutės identiškos, tačiau silviludijoje šios eilutės sudaro vieną klausimą, o Bettini tekste – du. Tolesnės eilutės skiriasi labai nedaug: ,,Hiccine pandet / Tam sereni iubar oris / Irida pacis?” Silviludija šiek tiek trumpesnė: ,,Hiccine pandet tam sereni / Jubar oris” – ,,Ar iš čia taip sklinda / Giedro veido šviesa?” Sarbievijaus eilutėje nėra žodžių irida pacis (taikos vaivorykštė), kuriais Bettini į tekstą įvedė Iridę, vaivorykštės deivę ir dievų pasiuntinę. Tolesnė eilutė taip pat sutampa, tačiau vietoj Bettini tekste vartojamo žodžio ergone, silviludijoje kartojamas hiccine. Abu žodžiai yra prieveiksmiai, tačiau hiccine išreiškia vietą „ar iš čia“, o ergone – pasekmę ar priežastį „taigi aš“.

Antrasis dešimtosios silviludijos posmelis beveik visiškai sutampa su paskutiniuoju Bettini eilėraščio posmeliu. Pirmoji abiejų posmelių eilutė vienoda, o antroji jau skiriasi keliais žodžiais. Visų pirma, silviludijoje kreipiamasi į didįjį karalių ir linkima, kad palankios žvaigždės pritartų jo vedyboms: ,,Felix ades, et secunda / Astra tuis, o Rex magne, / Hymaeneis annuant.”  Bettini tekstas šiek tiek skiriasi: ,,Felix ades, et secunda / Sydera tuis / Hymenaeis annuant” – ,,Būk laimingas, ir palankios / Žvaigždės tavo / Vestuvėms tegul pritaria.” Nesutampa žodžiai astra ir sydera, tačiau jie yra sinonimai (astrum, i n, sidus, eris n) ir reiškia tą patį, todėl vertime, išskyrus silviludijoje pridėtą kreipinį, skirtumo nematyti. Tolesnės eilutės beveik sutampa, tačiau silviludijoje nėra eilutės ,,Pronubus Amor”, todėl veiksmažodis fovere vartojamas daugiskaita, o ne vienaskaita, kaip yra eutrapelarijos tekste, todėl keičiasi teksto struktūra. Sarbievijaus „Silviludijose“: ,,Inextincta foveant / Corda face, rura pace” – ,,Negęstančiu žibintu širdis, / O taika kaimus tegul sušildo.” Silviludijoje toliau linkima, kad palankios žvaigždės ne tik pritartų karališkosioms vestuvėms, bet ir sušildytų širdis ir kaimus. Bettini eilėraštyje linkima, kad širdis ir kaimus sušildytų vestuvių Amoras, romėnų meilės dievas: „Pronubus Amor / Inextincta foveat / Corda face, rura pace“.

Trečiasis silviludijos posmas sutampa su Bettini pirmuoju eilėraščio posmeliu, kuriame kreipiamasi į personifikuojamą Taiką: ,,Placido tandem, aurea, nostras / Ore, Pax, revisis oras“ – „Pagaliau, auksine Taika, vėl lankai / Mūsų kraštus maloniu veidu.“ Silviludijos tekstas pasikeičia, kai kreipiamasi į karalių, kuriam ir skirtas šis eilėraštis: „Placido semper sydere nostras /  Tecum, Rex, revisat oras / Blanda Doris, aureis cubet arenis” – ,,Visada taikingu žvaigždynu / Su tavimi, Karaliau, tegul vėl aplanko mūsų kraštus / Maloni Doridė, tegul atgula auksiniuose smėlynuose.” Prie pirmųjų dviejų eilučių prijungiama ir kita eilutė, nes veiksmažodžių tiesioginė nuosaka (kaip tai yra Bettini tekste) pakeičiama į tariamąją nuosaką, išreiškiančią linkėjimą. Todėl šių eilučių veikėjas yra Doridė, o Bettini tekste – Taika, į kurią kreipiamasi. Kitos posmelio eilutės sutampa, išskyrus veiksmažodžio nuosaką. Silviludijoje vartojama tariamoji, o Bettini tekste – tiesioginė nuosaka: lambat, pangat – te skalauja, te pažada ( Sarbievijaus tekstas) ir lambit, pangit – skalauja, pažada ( Bettini eilėraštis).

Paskutinis silviludijos posmelis atitinka antrąjį Bettini eilėraščio posmelį. Visas tekstas sutampa pažodžiui, tačiau nevienodos tų pačių veiksmažodžių nuosakos. Sarbievijaus eilėraštyje skaitome nitescant, induat, niduletur, fundat, o Bettini vartoja mitescunt, induit, nidulatur, fundit. Tiesa, vienas veiksmažodis skiriasi, nors grafinis žodžių pavidalas labai panašus. Nitesco, nitui, ere reiškia imti blizgėti, sužibti, o mitesco, ere – minkštėti, bręsti, prk. silpnėti. Todėl skiriasi ir vertimas. ,,Martia pasim pila virenti / Fronde Palladis mitescunt” – ,,Marso ietys silpnėja visur / Dėl žaliuojančių Paladės lapų.” Sakoma, kad krašte jau vyrauja taika, o Sarbievijaus eilėraštyje to dar tik linkima: ,,Martia passim pila virenti  / Fronde Palladis nitescant” – ,,Marso ietys visur žaliuojančiais / Paladės lapais tegul pražysta.” Paskutinėje posmelio eilutėje skiriasi to paties žodžio linksnis. Silviludijoje daiktavardis apis, is f pavartotas vienaskaitos vardininko linksniu, o Bettini tekste – vienaskaitos naudininko linksniu: ,,<…> hostica fundit  / Nectar Api galea” – ,,<…> priešo šalmas / Bitei  nektarą neša.” Silviludijos tekste skaitome ,,<…> bostica fundat / Nectar apis galea” – ,,<…> priešo šalme / Bitė tegul nektarą neša.“

Be šių keturių posmelių Bettini eilėraštyje yra ir dar vienas posmelis, kurio nėra silviludijoje:

Omnia tuis numeris, Hymen .

Nodo iugas maritali

Tu Delphinas Aquilis.

Tibi refingunt

Scuta lyras, plectrum arcus,

Lilia telum, faces Amoris

Aera vomunt bellica.

Visa tavo būriams, Hymenėjau.

Tu sujungi vestuviniais saitais

Delfinus su Ereliais.

Tau skydai sujungia lyras, lankas – plektrą,

Ietis – lelijas, Amoro deglai

Išspjauna karo varinius [ginklus].

Šis posmas antrasis eilėraštyje, skirtas Himenėjui, graikų ir romėnų santuokos ir vedybinių ryšių dievui. Minimi ir tie, kuriuos šis dievas sujungia, tačiau konkretūs vardai nepasakomi. Delfinai ir ereliai – tai karališkųjų šeimų herbų simboliai, už kurių slypi tuokiami  asmenys. Himenėjas – galingas, taikus, santarvės nešėjas. Jam net karo ginklai pavirsta muzikos instrumentais ar gėlėmis. Ginklų pasikeitimas taip pat simbolinis, nes lyra – švelnios, melodingos muzikos instrumentas, o lelija – skaisčiai baltos spalvos gėlė, simbolizuojanti ramybę ir taiką, o taip pat dažna gėlė herbuose. Minimas ir Amoras, prisidedantis prie meilės skleidimo.

Išvados:

Eilėraščių pavadinimai ir paantraštės yra skirtingos, tačiau abiejų tekstų tema panaši – vestuvės, taika. Nors  Sarbievijaus eilėraštį sudaro dvidešimt keturios eilutės, o Bettini – trisdešimt keturios, pažodžiui sutampa septyniolika eilučių. Nesutampančios eilutės skiriasi labai mažai: nevienoda tik to paties veiksmažodžio nuosaka (penkios eilutės), vartojami sinonimiški žodžiai (viena eilutė), vartojamas to paties daiktavardžio kitas linksnis (viena eilutė), nesutampa vienas ar du žodžiai (trys eilutės). Likusių Bettini teksto aštuonių eilučių silviludijoje nėra. Tai eilutės, kuriose kalbama apie dviejų karalysčių susijungimą, susigiminiavimą per santuoką bei minimi vestuvių dievai Himenėjas ir Amoras. Nors abu tekstai yra beveik identiški, tačiau pritaikyti skirtingiems asmenims ir situacijoms. Silviludijos paantraštė skelbia, jog eilėraštis – tai pjovėjų šokis ir daina, skirtas Lenkijos karaliui Vladislovui Vazai prieš vestuves. Silviludija tarsi pritaikoma pašlovinti atvykstantį karalių. Tai įrodo nesutampanti to paties eilėraščio posmelių eilės tvarka. Ketvirtasis Bettini eilėraščio posmas, kur kalbama apie karaliaus pasirodymą, padaromas pirmuoju. Šio Bettini eilėraščio posmelių išdėstymo seka labai panaši į kitų eilėraščių minčių dėstymą. Pirmiausia autorius piešia gamtos vaizdą, sieja jį su tema, apie kurią toliau kalbama eilėraštyje. Bettini eilėraščiai baigiami sakiniu, dažniausiai sudarančiu tik vieną eilutę, kuris pasakomas tarsi visame eilėraštyje dėstytų minčių išvada. Šie kūrybos bruožai atsispindi ir šeštoje eutrapelarijoje.

M. Bettini Aurae meridianae. Chorea VIII  ir  M. K. Sarbievijaus Sylviludium quintum. Ad auram. Ut labores et aestus temperet Vladislao in campis Mercensibus sub meridiem venanti. Saltus et cantus pastorum analizė

 

Šios eutrapelarijos pavadinimas sako, kad eilėraštyje bus kalbama apie vidurdienį dvelkiančius vėjelius. Silviludija skiriama vėjui, kad švelnintų kaitrą ir vargus, karaliui Vladislovui Vazai vidurdienį medžiojant Merkinės laukuose. Iš pavadinimų ir paantraščių galima manyti, jog tai du vienas su kitu nesusiję eilėraščiai, tačiau beveik visas jų tekstas sutampa pažodžiui arba skiriasi vos kelios eilutės.

Pirmosios šešiolika abiejų lyginamųjų tekstų eilučių sutampa pažodžiui, išskyrus vieną žodį dešimtojoje eilutėje. Bettini tekste skaitome: „ Igneus acres / Fert molossus impetus“ – „Ugningas įkarštis / Skubina bėgti medžioklinius šunis“. Sarbievijaus eilėraštyje vietoj impetus vartojamas  poetiškesnis žodis spiritus, reiškiantis įkvėpimą, užmojį.

3 – asis eutrapelarijų posmelis beveik visas nesutampa su silviludijos tekstu, vienodos tik dvi eilutes. Apes odorum praepetes aurae, / Zephyridos alatae / Administrae Chloridos – Greitieji vėjai kaip bitės, kvapų [rinkėjos], / Sparnuotosios Zefyridės / Chloridės tarnaitės. Pirmųjų dviejų eilučių  Sarbievijaus tekste nėra. Vietoj jų skaitome Aurae molles, lenes aurae, / Zephyri formosa natio – Švelnūs vėjai, lengvi vėjai / Zefyro graži giminė. Bettini vėjus prilygina kvapų rinkėjoms bitėms, o Sarbievijus vėjams prideda molles, lenes epitetus, reiškiančius ramumą, švelnumą, lengvumą.

„Noctis Eoa / Luce supremus / Expirantis halitus“, Sarbievijaus eilėraštyje tik dvi eilutės: „Et supremae jam diei / Expirantis halitus“ – „Ir paskutiniai atodūsiai / Jau besibaigiančios dienos.“ Bettini eilėraščio vertimas – „Paskutinis atodūsis / Besibaigiančios nakties  / Patekėjus Aušrai.“ Kitos eilutės taip pat nesutampa: „Hostis olli cum Matuta / Rosea cludit lumina dextra” – „Kai viešnia Aušrinė / Rožine ranka užmerkia akis“ – eutrapelarijų eilutė. Sarbievijaus tekste skaitome: ,,Cum nox luci filia caeca / Saeva claudit lumina dextra” – ,,Kai naktis, akla dukra / Žiauria dešine užmerkia šviesai akis.” Pasakoma, kad baigiasi diena ir ateina naktis, o Bettini tekste atvirkščiai – aušra dešine ranka nakčiai užmerkia akis. Tačiau „Silviludijų“ eilutėje esantis žodis luci reikalauja atidžiau pažvelgti į šį sakinį. Daiktavardis lux, lucis f „šviesa“ vartojamas vns. naud. linksniu, tačiau išlieka neaišku, apie kieno dukterį kalbama. Tokių neaiškumų nelieka skaitant kitus „Silviludijų“ leidimus, kuriuose aiškiai pasakoma, kad naktis yra akla šviesos dukra: „Cum Nox, Lucis filia saeca, / Saeva claudit / Lumina dextra“ – „Kai Naktis, akla Šviesos dukra, / Žiauria dešine / Užmerkia akis“. Iš Sarbievijaus eilučių reiktų suprasti, kad užmerkiamos akys – tai nusileidusi saulė. Bettini greičiausiai kalba apie mėnulį ir žvaigždes, šviečiančias naktį, kurios nusileidžia patekėjus Aušrinei. Nors iki tol eilėraščiai sutapo, šios eilutės jiems suteikia visiškai kitokią prasmę, nes viename tekste veiksmas vyksta besibaigiant dienai, kitame – besibaigiant nakčiai. Kodėl autoriai pasirenka skirtingus laikus, neaišku, nes abiejų eilėraščių paantraštės skelbia, kad kalbama apie vidurdienį: Aurae meridianae – Vidurdienio vėjai ( Bettini) ir Ut labores et aestus temperet Vladislao in campis Mercensibus sub meridiem venanti – Kad švelnintų kaitrą ir vargus, Vladislavui vidurdienį medžiojant Merkinės laukuose (Sarbievijaus tekstas). Galima tik spėti, kad Bettini eilėraštyje nuo vidurdienio kaitros epizodo, kuriuo pradedamas eilėraštis, peršokama prie auštančio ryto vaizdo, nes tada vėjai yra tarsi paskutiniai mirštančios nakties atodūsiai. Sarbievijus pasirenka nuoseklų pasakojimą, kai per dieną pūtę vėjai tampa paskutiniu dienos atodūsiu. Sujungus abiejų eilėraščių vaizdus, matomas visas paros ciklas, kuriame vėjai visada dalyvauja, tačiau atlieka kitą funkciją. Kita tekstų nesutapimo priežastis gali būti tai, jog eilėraščių žodžiai pakeičiami dirbtinai, kad įgautų skirtingas prasmes, nors vartojami beveik tie patys žodžiai ar jų linksnai: noctis – dei, supremus – supremae. Eilutė expirantis halitus abiejuose tekstuose vienoda.

Sunku pasakyti, kurio iš autorių eilutės aiškesnės ir labiau atitinka eilėraščio prasmę. Galbūt silviludijoje norima labiau pabrėžti pasakojimo seką, o Bettini eilėraštyje kalbama apie tai, kokie yra vėjai, įvairūs dvelksmai ir kokius juos vaizduoja autorius. Toliau einanti eilutė parodo, kad abiejuose eilėraščiuose vėjai šiek tiek kitokie. Sarbievijus jiems prideda epitetą nobiles, tarsi kilmingi jie tapo savo pūtimu gaivindami karalių. Bettini vėjų epitetas yra mobiles ,,greitieji”, daugiau nusakantis jų fizines savybes.

5 – ojo eutrapelarijos posmelio eilutės ,,Vos algenti dextera / Rore madentes / Tergite frontes”- ,,Jū dešine tanka / Šluostykite šaltu prakaitu / Sruvenančias kaktas” Sarbievijaus tekste virsta viena eilute, o paskutinės šio posmo eilutės ,,Catulorum, Venatorum / Cursui vestras indite pennas” atvirkščiai – trimis eilutėmis: ,, Catulorum, Venatorum / Cursui vestras / Indite pennas” –,,Šunų ir medžiotojų / Bėgimui uždėkite  / Savo sparnus.”

Paskutiniame posme kreipiamasi į Tetiją. Tethys, yos f Urano ir Gėjos duktė, Okeano  duktė, jūrų deivė. Sarbievijaus eilėraštyje skaitome Thetys. Thetis, idis f Nerėjo duktė, jūrų deivė. Nors ir ne tos pačios, tačiau abi yra jūrų deivės, į kurias kreipiamasi eilėraščiuose. Tetija, o ne  Tetidė minima ir 1791 m. Barbou parengtame ,,Silviludijų” leidime.

Išvados:

Bettini eilėraštis skirstomas į 7 posmelius po 8 eilutes, tik paskutinis posmelis sudarytas iš 6 eilučių. Silviludija į atskirus posmelius nedalijama. Ją sudaro 53 eilutes, t. y. 1 eilute mažiau nei eutrapelarijos tekstas. Pažodžiui sutampa 43 lyginamųjų tekstų eilutės. Dar 3 – jose eilutėse skiriasi tik po vieną žodį. Likusios eilutės visiškai skirtingos.

Skiriasi eilėraščių numeracija: tai 5 – oji silviludija ir 8 – asis ,,Eutrapeliarijų” eilėraštis.

M. Bettini Umbrae. Chorea X  ir M. K. Sarbievijaus  Silviludium octavum. Ad umbras, ut venante Merecii Vladislao ab aestu venatores defendant  analizė

 

 Bettini eilėraštis sudarytas iš septynių posmelių, o  Sarbievijaus silviludija į posmelius neskirstoma ir yra trumpesnė. Abiejų eilėraščių paantraštės panašios, kalbama apie šešėlius, kurie turėtų apsaugoti medžiotojus nuo kaitros.

Pirmosios lyginamųjų eilėraščių eilutės panašios, nebesutampa antrosios eilutės. Bettini tekste yra kreipiamasi į karališkąją palydą „Sat, o pubes regia“, Sarbievijaus eilėraštyje pasakoma, kad  užteks medžioti, nes karalių lydintis būrys jau surengė atkaklius mūšius: „Sat et pubis Regiae / Strenua finxit proelia virtus“. Taigi, nors pakeičiamas tik tų pačių žodžių linksnis ir skyrybos ženklai, keičiasi teksto prasmė.

Antrame Bettini eilėraščio posmelyje būsimojo laiko dalyvis moritūrus, a, um nuo veiksmažodžio morior, tuus sum, i „mirti“ pavartotas vns. naudininko linksniu ir derinamas su Phoebo. Febas (Phoebus, i m), saulės dievo Apolono epitetas. Sakoma, jog ruošiamos laidotuvės netrukus užgesiančiam Febui. Sarbievijaus tekste skaitome moritura. Atrodytų, kad šis žodis derinamas su šalia esančiu funera, tačiau tada sunku logiškai suprasti šį sakinį, nes funus, eris n reiškia 1) laidotuvės; 2) mirtis. 1791 metų „Silviludijų“ leidime vietoj dalyvio pavartotas to paties žodžio esamasis laikas: „Dum moritur, funera Phoebo / Parentantes apparant“- „kol miršta, dalyviai ruošia / Laidotuves Febui“. Įdomu, kad iki šiol sutapę Bettini ir 1791 m. „Silviludijų“ leidimai dabar skiriasi, todėl turime tris skirtingus šios eilutės variantus. Lengviausiai suprantamas ir logiškiausias atrodo eutrapelarijų tekstas: „Dum morituro funera Phoebo / Parentantes apparant“ – „ Kol mirsiančiam Febui / Dalyviai ruošia laidotuves“.

Kitame posmelyje, lyginant jį su silviludijos tekstu, nesutampa to paties žodžio linksnis. M. Bettini eilėraštyje skaitome umbra, o Sarbievijaus – umbrae. Silviludijoje veiksnys ir tarinys yra umbrae tegent „šešėliai apdengs“. Eutrapeliarijoje umbra pavartotas vienaskaita, o šalia esantis dveiksmažodis – daugiskaita, todėl tai gana keista vartosena. Galbūt umbra pavartotas vns. įnagininko linksniu, o veiksnys šiame sakinyje yra hospitales, arba tai tiesiog korektūros klaida.

Sarbievijaus eilėraštyje 19 – oje eilutėje vartojamas veiksmažodis objiciunt. Objicio, jeci, jectum, ere reikšmė – mesti priešais. Bettini vartoja veiksmažodį abjiciunt. Abjicio, jeci, jectum, ere [ ab + jacio ] (nu)mesti, (nu)sviesti. Taigi silviludijos veiksmažodis konkretesnis.

Ketvirtojo Bettini eilėraščio posmelio silviludijoje nėra, vietoj jo skaitome paskutines šio Sarbievijaus eilėraščio eilutes:

Hic per gelidi prata Mereci

Pastoricia pubes

Agitabimus choreas,

Tu modo magni Principis aula

E vicino margine spectes.

 

Šio teksto Bettini eilėraštyje nėra, tačiau eilutės prasideda tuo pačiu žodžiu hic kaip ir priešpaskutinis eutrapeliarijos posmelis. Žodžiai per prata taip pat randami abiejuose tekstuose, tačiau jų reikšmė nevienoda. Kadangi Sarbievijus eilėraštį rašo Vladislavui medžiojant Merkinėje, tai minimas ir konkretus hidronimas Merkio upė – gelidi Mereci. Piešiama priešprieša pirmame posme paminėtai pubis Regia. Dabar sakoma, kad ratelius pašoks jauni piemenėliai pastoricia pubes. Nors piemenys skiriasi nuo karališko jaunimo, tačiau abiem atvejais vartojamas tas pats žodis pubes, is f, reiškiantis subrendusį jaunimą, jaunus vyrus. Taip eilėraštis tarsi įgauna žiedinę kompoziciją. Nors ir kitais žodžiais, dar kartą eilėraščio pabaigoje minima karališkoji palyda.

Eilutė „Agitabimus choreas“ labai panaši į eutrapeliarijos eilutę „Agitabit chorea“. Vartojamas to paties veiksmažodžio ago, egi, actum, ere „vesti“ laikas, tačiau kitas asmuo. Taip yra todėl, kad Sarbievijaus tekste kalba piemenėliai, o Bettini eilėraštyje pasakoma, jog ratelius pievoje tarp gėlių šoks šešėliai.

Paskutinis Bettini eilėraščio posmelis ragina karališką būrį caterva Regia būti šešėlyje ir nebijoti jo teikiamos vėsos ar tamsos. Taigi ir šio eilėraščio kompozicija tokia pati kaip ir nagrinėjamos silviludijos. Bettini pradeda ir baigia eilėraštį kreipiniu į karalių lydintį būrį. Abiejų lyginamų tekstų paskutinėse eilutėse vartojama liepiamoji nuosaka – spectes „žiūrėk“ ( „Silviludijų“ tekstas) ir adesto, nec timeto „ateik ir nebijok“ ( Bettini eilėraštis).

Išvados:

Bettini eilėraštį sudaro 34 eilutės, kurios yra skirstomos į posmelius. Sarbievijaus silviludija sudaryta iš 25 eilučių, neskirstant į atskirus posmelius. Pažodžiui sutampa 16 eilučių.  3 eilutės skiriasi tik ne tuo linksniu pavartotais tais pačiais žodžiais. 1 – oje eilutėje skiriasi veiksmažodžiai, tačiau turi gana artimą reikšmę; matomas grafinis šių žodžių panašumas. 1 posmelio iš Bettini eilėraščio silviludijos tekste nėra visai, o kituose 2 – juose vartojami keli tokie pat žodžiai, galima įžvelgti semantinio panašumo.

M. Bettini Chorea XI. Cantico immixta. Chorus piscatorum  ir M. K. Sarbievijaus Silviludium nonum. Ad lacum Merecensem. Piscatorum cantus et saltus  analizė

 

Bettini eilėraščio paantraštė sako, jog tai chorus piscatorum. Chorus, i m – tai šokis su dainomis, ratelis. Eilėraštis skirstomas į paeiliui besikeičiančius šokio (chorea) ir dainos (canticum) posmelius. Sarbievijaus eilėraščio paantraštė skelbia tą patį, tačiau kitais žodžiais: piscatorum cantus et saltus – žvejų daina ir šokis. Cantus, ūs m dainavimas, daina; saltus, ūs m [salio] šuolis, šoksnis. Betini vartojami žodžiai daugiau literatūriniai.

Betini eilėraštis pradedamas šokiu chorea, Sarbievijaus – daina cantus. Abu tekstai beveik vienodi, tik  Bettini mini Tetiją, o silviludijoje kalbama apie Tetidę. Tas pats nesutapimas buvo  5 – oje silviludijoje ir 8 – oje eutrapeliarijoje. Toliau kalbama apie tinklais pagautą žuvį, tačiau  Betini eilėraštyje sakoma, kad ji įkliuvo į tinklą Tetijos pagalba tuo lapsus munere, o Sarbievijus sako, kad žuvis yra pagauta Tetidės pagalba tuo captus munere. Be to,  Sarbievijus vartoja žodį piscis „žuvis“, o Bettini kalba ne apie paprastą žuvį, o apie delfiną Delphin. Nors tai yra bendrinis žodis delphin, is m „delfinas“, tačiau rašomas iš didžiosios raidės. Tuo galbūt norima parodyti, kad tai neįprasta, verta būti karališka dovana žuvis, kurią pagauti padėjo pati jūrų deivė. Tai, kad Bettini kalba apie delfiną, o  Sarbievijus apie paprastą žuvį, gali paaiškinti geografinė padėtis, nes silviludija skirta Lietuvoje esančiam ežerui, kur delfinai negyvena. Nors paantraštėje pasakomas konkretus ežero pavadinimas ad lacum Merecensem, tačiau sunku tiksliai pasakyti, kas tai yra, nes pavadinimas labai panašus į Merkio upės pavadinimą.

Įdomu, kad pirmame silviludijos posmelyje du kartus pakartojamas tas pats žodis captus.  Bettini eiėraštyje ( kaip ir 1791 m. „Silviludijų“ leidime ) vartojami du sinonimiški žodžiai lapsus, captus, padedantys išvengti vienodų žodžių kartojimosi tame pačiame sakinyje.

Antrasis abiejų tekstų posmelis beveik identiškas vienas kitam; skiriasi tik paskutinės eilutės žodžių tvarka ir deivė, į kurią kreipiamasi. Bettini tekstas: „Tergit, comitque, Tethy.” Sarbievijaus eilutė šiek tiek kitokia: ,,Comit tergitque Thety.”

3 – čiojo eutrapeliarijos posmelio paskutinė eilutė sudaryta iš keturių žodžių: ,,Tuis ornat ora baccis” – ,Ttavaisiais perlais puošia galvas” . Sarbievijaus eilėraščio ta pati eilutė turi tris žodžius: ,,Tuis ornat, baccis.” Kad suprastume, ką puošia, turime kartu skaityti ir prieš tai buvusią eilutę: ,,Colla corallis, / Tuis ornat, baccis”. Tokiu būdu, sakinio objektas yra colla, o corallis ir baccis – daiktai, kuriais puošia. Bettini sakinyje objektai yra du – colla, ora. 1791 m. ,,Silviludijų” leidime taip pat sakinyje vartojami du galininkai.

Kiti posmeliai abiejuose lyginamuose tekstuose vienodi. Sutampa ir šeštasis posmelis, tačiau Sarbievijaus tekste nėra žodžio canimus, kurį skaitome Bettini eilėraštyje. Dėlto silviludijoje trūksta veiksmažodžio, kurį tenka numanyti, norint suprasti tekstą.

Septintasis silviludojos ir Bettini eilėraščio posmeliai sutampa, išskyrus vieną žodį. Sarbievijus vartoja būdvardį fuscus, a, um, reiškiantį tamsią spalvą. Bettini tekste žodis labai panašus, skiriasi tik viena raide – fusa. Tai part. perf. iš veiksmažodžio fundo, fūdi, fūsum, ere „lieti, tekėti“.  Atrodo, kad abiejuose tekstuose vartojamas daugiskaitos niekatrosios giminės galininko linksnis:

Tu terrarum vastos orbes

Sedula mater

Ulnis circum liquidis

Fusca cingis, <…>

 

Tu begalinius pasaulio kraštus

 Ir tamsybes

Tarsi rūpestinga motina

Apjuosi vandeningomis

Rankomis <…>

 

Tačiau  Bettini eilėraštyje šiek tiek pasikeičia vertimas:

Tu terrarum vastos orbes

Sedula mater

Ulnis circum liquidis

Fusa cingis, <…>

Tu begalinius pasaulio kraštus

Ir išsiliejusius [vandenis]

Tarsi rūpestinga motina

Apjuosi vandeningomis rankomis <…>

 

Nors tekstuose pavartoti visiškai skirtingi žodžiai, tačiau šiame kontekste jų prasmė atsitiktinai (žodyje praleidus raidę c) tampa gana artima, nes tamsybėmis galima pavadinti ne tik žemės, bet ir vandens gelmes.

Tolesni abiejų eilėraščių posmeliai sutampa, tik devintame  Bettini posmelyje skaitome „Hespere sero“, o ta pati eilutė Sarbievijaus eilėraštyje šiek tiek kitokia, tačiau turi tą pačią prasmę – „Vespere sero“. Betini mini Hesperą ( Hesperus, i m [gr.] ) – vakarinę žvaigždę, Sarbievijus vartoja bendrinį daiktavardį vesper, i m vakaras, kuris taip pat gali reikšti vakarinę žvaigždę. Bettini eilėraštyje šį posmelį sudaro šešios eilutės, o tą patį silviludijos posmą – septynios eilutės. Taip yra todėl, kad eilutė „Toro cunas, et sepulchrum“ kitame eilėraštyje padalijama po du žodžius: „Liquido praebes / Toro cunas / Et sepulchrum“.

Dešimtasis posmelis taip pat sutampa, bet, kada kalbama apie šviesos sušvelninimą, poetai vartoja skirtingus žodžius, tačiau prasmės požiūriu gana panašius.Sarbie vijaus eilutė: „Dum lumen nubis temperat“. Ta pati Bettini eilėraščio eilutė – „Dum lumen umbris temperat“ – „Kol šešėliais švelnina šviesą“. Nubes, is f debesis, umbra, ae f šešėlis. Daiktavardis umbra pavartotas pl. abl. linksniu, o nubes – sg. gen. linksniu, todėl tampa neaiškus silviludijos tekstas. Jei būtų pavartota nubibus forma, tuomet abu tekstai išreikštų tą pačią mintį, vartojant sinonimiškus žodžius. Ta pati eilutė 1791 m. „Silviludijų“ leidime dar kitokia: „Dum lumen nobis temperat“. Grafiškai žodžiai nubis ir nobis labai panašūs, tačiau turi visai kitą reikšmę, yra ne tos pačios kalbos dalys, todėl pasikeičia ir šios eilutės vertimas: „Kol mums šviesą švelnina“. Galbūt nubis turėtume suprasti kaip daugiskaitos vardininko formą nubes: „Kol debesys švelnina šviesą“. Tekstas tuomet būtų suprantamas ir aiškus. Lyginant šiuos nesutapimus galima pastebėti, kad pirmajame „Silviludijų“ leidime remiamasi Bettini tekstu, tačiau žodžiui umbris ieškoma sinonimiško žodžio. Kadangi forma nubis yra netaisyklinga, vėlesniuose „Silviludijų“ leidimuose ištaisoma į nobis. Nors šiuos žodžius skiria tik viena raidė, jų reikšmė yra visiškai nepanaši.

Dešimtasis posmelis yra paskutinis Bettini eilėraščio posmelis, o  Sarbievijus sukuria dar vieną:

Tu grande VLADISLAI;

Vicina dum venatico

Exercet arva cursu;

Nomen sonoro fluctuum

Late tumultu persones,

Et usque nostro faveas

Piscatui secunda.

 

Pirmoje eilutėje minimas karaliaus Vladislovo vardas. Kreipiamasi į ežerą, kad jis bangų mūša plačiai skambintų jau ir taip didį jo vardą. Posmelis baigiamas sėkmingos žvejybos prašymo eilutėmis, kurios buvo pasakytos ir anksčiau abiejuose eilėraščiuose.

Išvados:

Abiejų autorių eilėraščių tema tokia pati, juos sudaro pakaitomis besikeičiantis šokis ir daina. Bettini juos pavadina chorea ir canticum, o Sarbievijus – cantus et saltus. Silviludijos paantraštėje pasakoma, kad eilėraštis skiriamas konkrečiam ežerui ir kad tai yra žvejų daina ir šokis, Bettini paantraštė konkrečiai nenurodo, kam eilėraštis skiriamas. Pasakoma, jog tai supintas monologas, žvejų šokis su dainomis –,,Chorea XI. Cantico immixta. Chorus piscatorum“.

Abiejų eilėraščių tekstas skirstomas į posmelius po šešias eilutes, tačiau vienas silviludijos posmelis turi tiek pat žodžių kaip ir tas pats  Betini eilėraščio posmelis, bet yra sudarytas iš septynių eilučių..

Pažodžiui sutampa 51 abiejų tekstų eilutė. 9 – ose eilutėse skiriasi tik po vieną žodį, o vienoje iš jų nesutampa žodžių tvarka. Viena eilutė Bettini tekste, Sarbievijaus eilėraštyje virsta dviem. Paskutinės 7 silviludijos eilutės savarankiškos, jų nėra  Bettini eilėraštyje.

III. M. Bettini „Eutrapeliarum poeticarum. Liber sextus“ analizė

„Eutrapelarijų“ tekstas įeina į rinkinį Lyceum e moralibus, politicis, ac poeticis perillustri, Alexandro carissimo castri episcopo, authore Mario Bettino Bon. e Soc. Iesu, Venetiis, 1626. Šeštoji eutrapelarijų  knyga sudaryta iš vienuolikos eilėraščių, pavadintų Chorea (ratelis, šokis su dainomis). Kiekvienas eilėraštis turi paantraštę, pasakančią, apie ką jis yra arba kas jį atlieka. Vaizdingi posakiai, sunkiau suprantamos realijos paraštėse yra paaiškinamos. Rinkinio pabaigoje yra pastaba ir nuoroda apie kitus eilėraščius, kurie į šią knygą nebuvo įtraukti: „Alias Monodias, alia quaedam cantica hic omissa, minutiora item, ac minoris momenti lyrica quaedam alia vide in Dramateis huius Authoris, e quibus haec, quae nunc hic. &c.” – ,,Kitas monodijas, kokias kitas čia praleistas dainas, taip pat mažesnes ir kitas mažiau svarbias lyrines [dainas] žiūr‘k šio autoriaus Dramose, iš kurių [yra paimtos] šitos, kurios dabar čia [skelbiamos]”.

Eilėraščių tematika labai įvairi, tačiau kiekviename kūrinėlyje gausu gamtos motyvų. Būtų galima išskirti kelias pagrindines temas: filosofinio pobūdžio (Saeculum aureum. Chorea II, Deo paret omnia. Chorea IV, Invidia. Chorea V), panegiriniai (šiuos eilėraščius reiktų skaidyti į dar smulkesnes potemes: susijusius su medžiokle, kuriuose šlovinami gamtos reiškiniai ar objektai, pavyzdžiui, mėnulis, vėjai ir kiti, prašoma jų malonės medžioklėje ar žvejyboje; šio tipo eilėraščiai yra Luna. Chorea I;  Rores matutini. Chorea II;, Aurae meridianae. Chorea VII;, Umbrae. Chorea ;, Tethys, sive Mare. Chorea XI. Cantico immixta;  skirtus konkrečiam įvykiui (Pax a nuptiis. Chorea VI), istorinio – religinio pobūdžio (Infantes hebraei submersi. Chorea VII) ir kaimo gyvenimui apdainuoti skirtas eilėraštis Pantomimisis. Chorea IX. Dithyrambica.

Luna. Chorea I. Chorus Ephoeborum Aulicorum in Venatione – Mėnulis. Pirmasis ratelis. Efebų dvariškių šokis medžioklėje. Šį eilėraštį sudaro vienuolika posmelių po penkias eilutes.

Saeculum aureum. Chorea II – Aukso amžius. Antrasis ratelis. Eilėraštis sudarytas iš septynių posmelių po septynias eilutes, tačiau paskutinį posmą sudaro tik keturios eilutės, iš viso eilėraštyje yra keturiasdešimt šešios eilutės. Jame pasakojama apie tai, kaip viskas buvo gražu ir šviesu aukso amžiuje, ir kokios ydos bei blogybės atsiranda geležies klestėjimo metu. Eilėraštyje veikia personifikuota Taika: ,,Otia agentes / Pax fovebat alta gentes“ – ,,Taika sergėjo ramybėje / Laiką leidžiančias tautas“. Piešiamas įspūdingas gamtos vaizdas: „Et sudanti dabat ilex / Cortice nectar“ – „Ir ąžuolas davė / Nektarą iš rasojančios žievės“. Vystoma klastos, apgaulės ir kietaširdiškumo tema, sudaranti priešpriešą su taikiam aukso amžiaus vaizdui. Aukso amžiaus motyvas nėra naujas, žinomas jau iš antikinės literatūros (plg. Ovidijus I, Metam. 89 – 150). Nors savo tema eilėraštis skiriasi nuo kitų Bettini tekstų, tačiau visus juos jungia dažni gamtos motyvai, o taip pat dieviškosios galios parodymas: „O, potenti, numen, arte / Coniuratos falle dolos“ – „ O, dievybe, apgauk / Galinguoju menu susimokiusias klastas“.

Rores matutini. Chorea III – Rytmečio rasos. Trečiasis ratelis. Eilėraštį sudaro penki posmeliai po aštuonias eilutes.

Deo parent omnia. Chorea IV – Dievui visa paklūsta. Ketvirtasis ratelis. Eilėraštis sudarytas iš šešių posmelių po aštuonias eilutes. Tai filosofinis eilėraštis, kuriame gvildenami socialinio teisingumo, religijos, metų kaitos, gamtos ciklų klausimai. Kiekvienas eilėraščio posmas – tai tarsi atskiras vaizdas, atskiras pasakojimas, kuriuo pagrindžiamas eilėraščio pavadinimas – visa paklūsta dievui. Kokiam dievui – nepasakyta, tačiau suprantame, kad vienam, aukščiausiajam krikščioniškajam Dievui.  Greta minimi ir nekrikščioniški dievų vardai, galintys reikšti ir gamtos reiškinių pavadinimus: „Altera Phoebe / Lucis ademptae / Patitur dispendia – Febė patiria / Kitus atimtos / Šviesos nuostolius“. Phoebe, es f  Febė, romėniškoji Diana, Febo sesuo, mėnulio ir medžioklės deivė, prk. mėnesienos naktis, mėnesiena. Prieš šias eilutes buvo minimas personifikuotas Vakaras, kuris užmerkia šviesos akis: „Creperae Vesper lucis ocellus / Seras idem, matutinas / Condit, effert faculas“ – „Blyškios šviesos vėlyvas, / Taip pat ankstyvas  akeles / Vakaras uždengia, išneša žibintus“. Šiame posmelyje minimas ir Febas (saulės dievo Apolono epitetas, prk. saulė). Viename posme vaizduojamos trys būtybės, kurių veiksmai – tai gamtoje vykstančių pokyčių seka: vakaras, naktis, diena.

„Vacuo pendet aere tellus, / Seque vasta mole librat / Facta levis pondere“ – „Tuščiame ore kabo žemė / Ir save savo neišmatuojamu svoriu išlaiko“. Apie žemę nekalbama kaip apie personifikuotą veikėją, čia ji – Visatos dalis, į ją žvelgiama mokslo žmogaus akimis. Šiame posme kalbama ir apie metų laikų kaitą, apie metus pasakojama kaip apie žmogų, kuris jaunas besišypsantis yra supamas lopšyje, o senas – rimtas, apsunkęs nuo metų naštos, jaučia gyvenimo pabaigą:

Senio brumae

Occidit annus,

Veris idem floridas

Redivivus inter cunas

Nitido ridet ore novellus –

 

Metai virsta

Žiemos karšatimi,

Tie patys jauni [metai]

Spindinčiu veidu juokiasi

Atgimę tarp žydinčių pavasario lopšių.

 

Tolesniame posme piešiamas galingos gamtos vaizdas, kada jūra spaudosi pykčiais, o krantas sugeba murmėti. Visą šį didingą vaizdą užbaigia eilutė, kuria pradedamas eilėraštis: ,,Superas norunt singula leges” – ,,Pavieniai  [dalykai] pažįsta aukštuosius įstatymus”.

Kitame posmelyje kalbama apie žmogaus protą, kuris bando pasipriešinti tam, kas sukurta Dievo, kas amžina, nepajudinama: ,,Sola (proh nefas!) fronte rebelli / Inhumana mentis audet / Vis humanae obnitier” – ,,Tik žiauriu veidu (ak, baisu!) / Nežmoniška proto jėga /  išdrįsta priešintis žmogiškai jėgai”, ,,Divo iussa monitu / Conjurata quid moliris / Chrismata vecors tollere fraude?“ – „Pamišėli, kam stengeis klasta / Iškelti prisaikas, / Siųstas Dievo valia?“ Eilutėse vartojamas bažnytinis žodis chrisma, tis n [gr.], reiškiantis patepimą, sutvirtinimą. Šį eilėraštį galima palyginti su M. K. Sarbievijaus šeštąja silviludija, kurioje  žavimasi dieviškąja galia, jos ženklais ir kūriniais žemėje, jaučiamas nuolankumas Dievo didingumui. M. Bettini eilėraštyje lyrinis veikėjas bodisi aukštesniųjų jėgų nepaisymu ir žmogaus proto iškėlimu.

Eilėraštis baigiamas paskutiniu paraginimu paklusti įstatymui. Prieš žmogų atsigręžia visa gamta: ,,Colla <…> mitia / Tellus, aether, pontus, aër / Superae monent subdere legi” – ,,Žemė, dangus, jūra, oras / Ragina padėti švelnius kaklus <…> / Po aukščiausiuoju įstatymu”, t.y. paklusti įstatymui.

Invidia. Chorea V  – Pavydas. Penktasis ratelis. Eilėraštis sudarytas iš keturių posmelių po aštuonias eilutes. Eilėraštis pradedamas šėlstančios gamtos vaizdu. Parodomos trys pasaulio sferos: oras, žemė ir vanduo. Danguje debesis grobia pašėlęs Austras (saevus Auster raptat nubila), žemėje ošiantys miškai  purto šakas (stridulae silvae quatit brachia), ir   išsiliejusi upė veržiasi pralaužtu šlaitu (tumens amnis ruit rupto aggere). Nors kalbama apie gamtos šėlimą, tačiau vėjo pavadinimas reiškia ne atšiaurų ir žvarbų vėją, o šiltesnį ir malonesnį iš pietų pučiantį vėją. Gamtos reiškiniai tarsi virsta gyvomis būtybėmis,  gamta suvokiama kaip neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis ne tik todėl, kad joje gyvenama, bet ir kaip procesų visuma, kuriuos žmogus atkartoja savo gyvenime, to gal ir nesuprasdamas.

Kitame posme nuo gamtos siautėjimo pereinama prie žmogiško šėlsmo, kada liepsnojanti širdis išdrįsta paminti teisę: „Juvenile quam livoris / Pectus aestro percitu / Saevit, ardet, / Proterit ausu iura nefasto“ – „Jaunatviška širdis, / Sužadinta kilusio įtaigaus pavydo, / Siautėja, liepsnoja, / Trypia  pražūtinga drąsa teises“.

Eilėraštyje dažnas meilės kaip kančios, liepsnojančios aistros motyvas, iš kurios dažnai kyla ir kiti jausmai, dažniausia pavydas. Meilė – apgaulingas ir kartais net pražūtingas dalykas, jei užtemdo žmogaus protą. Galbūt todėl ir pasirinktas toks eilėraščio pavadinimas „Pavydas“, reiškiantis ne taurų jausmą, o ydą. Pavadinimo reikšmė gana plati, jame galima įžvelgti ir krikščioniškosios religijos mokymą, kurio pagrindiniai įsakymai skelbia, jog nevalia geisti svetimo.  Dar viena aliuzija į krikščionybę – trečiasis posmelis, kur klausiama, ar Ganytojas pritaria siekimui globoto draugą? „An puello / Studio Pastor favet amico?“ Pastor, oris m [pasco] 1. piemuo; 2. prk. ganytojas; o vėlesniais laikais įgyja kunigo reikšmę.

Trečiasis posmas baigiamas optimistinėmis eilutėmis, nors eilėraščio pabaiga nėra džiuginanti. „Ima sensim / Concoquit praecordia / Fax amoris, non livoris” – ,,Giliausias sielas / Pamažu sudegina / Meilės deglas, ne pavydo”. Paskutiniame posmelyje klalbama apie meilės požymius. Sakoma, kad ji yra apgaulinga, meilė sulyginama su pavydu, nes vienodai žmogų daro išblyškusį, ir su gyvate, nes abi jos pavydžios: ,,Sed dolosa nos fefellit / Dira lues facie” – ,,Bet mus apgavo baisi liga / Apgaulinga išvaizda”, ,,Subdolus alte latet ut anguis” – ,,Klastinga slepiasi giliai kaip angis”. Priešpaskutinėse eilutėse pasirodo meilės strėlių motyvas, tačiau čia jos ne saldžios ir malonios, bet pavydžios: ,,Ecquis apte / Tela videt livida?“ – ,,Ar kas tinkamai mato / Pavydžias strėles?“ Eilėraštis užbaigiamas sakiniu, kuris yra tarsi nežadanti lengvos, nerūpestingos ir malonios meilės išvada: „Subit livor ora amoris“ – „Pavydas uždengia meilės veidą.“

Nors eilėraštis kalba moraliniais klausimais, tačiau pradedamas gamtos vaizdu, kuris yra tarsi įvadas į tolesnius teiginius ir svarstymus.

Infantes hebraei submersi. Chorea VII – Paskandinti žydų kūdikiai. Septintasis ratelis. Eilėraštį sudaro septyni posmeliai po penkias eilutes. Tai labiausiai savo tematika besiskiriančių eilėraščių šiame rinkinyje. Pavadinime nuskamba hebrajų (t. y. žydų) tautos lemtingos istorijos tema. Eilėraštis pradedamas kreipiniu į saulę, kuri apšviečia besidriekiančias žemes. Kreipinys simbolinis, nes saulė šviečia per amžius, ir yra didelių įvykių liudininkė. Be to, ji yra tarsi nuoroda į žemę, kurioje vyksta eilėraštyje minimi įvykiai. Pasakojamos izraeliečių išsivadavimo iš Egipto priespaudos istorijos detalės, minimi bibliniai herojai, vietovardžiai, pavadinimai. Pasakojimui pasirenkamas Egipto faraono įsakymas žudyti berniukus kūdikius, kad tokiu būdu nesustiprėtų izraeliečių tauta. Tarsi skausmingo įsakymo vykdytojas tampa Egipto upė Nilas, savo vandenyje skandinantis kūdikius: „Mascula moerens pignora Nilus / Iussu mersit regio“ – „Vyriškus lyties kūdikius Nilas / Karališku įsaku skandina“. Tačiau jis nėra žiaurus žudikas, jo vanduo atstoja motinos krūtis: „Vitrea proebet  ubera torrens“ – „Upės tėkmė atneša skaisčias krūtis.“ Įdomu, kad žodis ubera  Bettini vartojamas ir visai kitokio konteksto trečiajame eilėraštyje „Rytmečio rasos“ (Rores matutini) bei vienuoliktame eilėraštyje apie Tetiją (Tethys, sive Mare. Chorea XI.  Cantico immixta).

Penktajame posmelyje pasirodo ir pats žydų išgelbėtojas Mozė. Pasakojama apie stebuklingą izraeliečių perėjimą per Nendrių jūros dugną, prasiskyrus jos vandenims. Tuo tarpu nedoras faraonas, jo kariuomenė su visais vežimais žūsta bangose. Tarsi krikščioniškos nuostatos  patvirtinimas „Daryk gera, ir tau bus atlyginta“ yra paskutinės posmelio eilutės. „Qui puellos rapidis / Mersit undis, mergitur undis“ – „Tas, kuris įvarė jaunuolius į smarkias / Bangas, te nugrimzta bangose“.

Priešpaskutiniame posmelyje įvardijamas tas, kuris vienodai atlygina tiek už gerus, tiek už blogus darbus. Tai – arbiter „valdovas, viešpats“, stebintis ir teisiantis aukštajame olimpe: ,,Arbiter alto sedet olympo / Pari librans pondere / Lancis aequae poenam, scelus“ – „Aukštame olimpe sėdi valdovas, / Vienodu svarsčiu pasverdamas / Lygios lėkštės bausmę, nusikaltimą“. Valdovas, apie kurį kalbama, – krikščioniškasis Dievas, viską kuriantis, tvarkantis, sprendžiantis, teisiantis. Jo buveine vaizduojamas ne dangus (kaip kad yra įprasta krikščioniškoje teologijoje), bet alto olympo. Olimpas – kalnas Graikijoje, Antikos laikais buvusi dievų buveinė. Vyriausias dievas Dzeusas ten tesėdėdavęs ir spręsdavęs žmonių ir kitų dievų likimus. Kaip beveik visuose eilėraščiuose, taip ir šiame persipina antikiniai ir bibliniai motyvai.

Paskutinė eilėraščio eilutė vėlgi tampa išvada: „Dira gerentem dira sequuntur“ – „Pražūtį nešantį pražūtis seka“.

Pantomimisis. Chorea IX. Dithyrambica. Chorus satyriscorum – Pantomimas.  Devintasis ratelis. Ditirambas.  Satyrinės dramos choras. Šis tekstas skiriasi nuo visų kitų rinkinio eilėraščių žanriniu pobūdžiu. Iki tol rinkinyje buvę  choriniai rateliai keičiami ditirambu.                                                                       Ditirambą sudaro devyniasdešimt penkios eilutės, kurios yra numeruojamos, ir sudaro penkias iškilmingos giesmės dalis. Pirmoji sudaryta iš dvidešimt šešių eilučių, antroji – penkiolikos, trečioji – dvidešimties, ketvirtoji – keturiolikos, o penktoji iš dvidešimties eilučių. Pirmojoje ditirambo dalyje šokant ratelį raginama  parodyti  visus kaimo žmonių darbus, užsiėmimus. Šokio metu tarsi ilga virtinė vienas po kito seka žemės ūkio darbai: žemės įdirbimas, sėja, pjūtis, javų kūlimas. Nepamirštama ir sodininkystė: raginama genėti vaismedžių šakas, skinti nuo šakų vaisius, spausti vynuoges. Ratelio šokis vaizdingas, išraiškingas, vyrauja pakili ir linksma nuotaika, kalboje daug epitetų: pernix cohors (vikrus būrys), curvo aratro (lenktu plūgu), foecundis sulcis (derlingoms vagoms), fragiles calamos (gležnus stiebus), adductis falcibus (siaurais dalgiais), musta spumantia (putojančias vynuogių sultis) ir kiti.

Antrojoje ratelio dalyje šokio tempas sulėtėja, pereinama prie rimtesnių, reikalaujančių susimąstyti dalykų. Pirmose eilutėse paminimas Protėjas, jūrų dievas žiniuonis, sugebantis keisti pavidalą. ,,Innumeras rerum facies / Subeuntem singe Protea” – ,,Apjuosk po nesuskaičiuojamą daugybę / Veidų paeinantį Protėją”. Kalbama apie žmogaus gyvenimo, amžiaus kaitą, keliami retoriniai klausimai apie senatvės požymius, po kurių seka dalį užbaigiantis sakinys – išvada: ,,Nutet cervix / Languenti marcida somno” – ,,Svyruoja suglebęs kaklas / Nuo silpninančio miego”.

Trečioji teksto dalis skirta karo temai. Joje kreipiamasi į satyrą, Bakcho palydovą, prašant jį prisijungti prie ratelio: ,,Insere te medium / Simula, satyre, / Longicruem Gruum regulum” – ,,Įsijunk viduryje, / Vaizduok, satyre, / Ilgablauzdį karalaitį Gruą”. Aplink satyrą, tarsi einantis karo sargybą, stovi ratelis, savo šokimu imituojantis karo vaizdą, eigą, piešiantis kario paveikslą, nurodantis, ką besikaunančiam reikia daryti, ko saugotis. Kaip ir pirmosios šios ditirambo dalies ritmas energingas, veržlus. Dažnai vartojama liepiamoji nuosaka, ištiktukai, klausimai, o dalis baigiama jau įprastu pabaigai tarsi išvadiniu sakiniu: ,,Nobis, incolumi rege, / Annuit victoria” – ,,Mums, neįveiktas karaliau, / Pergalė palanki”.

Ketvirtojoje choro dalyje raginama dar smagiau šokti tą, kuris pyksta, odėlsenatvės taip pat nedera atsisakyti ratelių, nes sulinkusiam žmogui padeda lazda: ,,Urgeat humeros / Curva senectus / Membra levet scipio” – ,,Tegul spaudžia pečius / Sulinkusi senatvė: / Sąnarius tegu lengvina lazda”. Jauni taip pat privalo šokti: ,,Flexile corpus tacite loquentes / In literas effingito“ – ,,Lankstus kūnas tyliai / Kalbančius raštus tegu vaizduoja“. Paskutinės šios dalies eilutės taip pat  išreiškia raginimą: ,,Muto gestu nutuum / Arcana mentis promito” – ,,Pakeitęs pritarimo judesį, / Išleidžiu į priekį proto paslaptis”.

Paskutinės dalies pirmosios eilutės atkartoja trečiosios dalies eilutes: ,,Insere te medium / Simula subdolam, / Faune, versatili / Cervice noctuam” – ,,Įsijunk viduryje, / Faune, vaizduok / Klastingą pelėdą / Judriu kaklu”. Šį kartą kreipiamasi į Fauną, miškų dievybę, gyvulių bandos globėją. Raginama vaizduoti klastingą pelėdą.

Tolesnės eilutės vaizduoja ratelio judesius, žodžiai tarsi banguoja nuo šokio sūkurių: ,,Cecidi, gradum refero, circumagor, / Rapidi more turbinis“ – ,,Kritau, žengiu, esu vedžiojamas / Smarkaus sukimosi“.

IV. M. K. Sarbievijaus „Sylviludia“ ir M. Bettini „Clodoveus. Tragicum sylviludium“ tekstų analizė

  Sylviludia dithyrambica. Dum invictissimus potentissimusque Vladislaus IV Poloniae et Sveciae rex venationibus operam daret – Miškų žaidimai ditirambai. Kai neįveikiamas ir galingiausias Lenkijos ir Švedijos karalius Vladislovas IV atsidėjo medžioklei. Tai skelbia „Silviludijų“ titulinis puslapis. Kūrinį sudaro dešimt eilėraščių, kurie vadinami silviludijomis (miškų žaidimais). Pirmasis  eilėraštis yra Cantus Zephyri. Vladislao sub vesperam Leypunos venienti – Zefyro daina. Vladislovui į Leipūnus vakare atvykus. Paantraštėje minimas konkretus Lietuvos vietovardis, iš kurio suprantame, kad aprašoma Lietuvos miškuose vykstanti medžioklė. Tačiau tos pačios eilutės sutinkamos ir kitame tekste. Bettini dramos „Ludovicus, tragicum sylviludium“ – „Liudvikas, tragiškoji silviludija“ pirmasis  veiksmas Zefyro daina (Actus primus. Zephyrus. Canticum)  pradedamas tokiomis pat eilutėmis. Tačiau sutampa tik pirmosios devynios abiejų tekstų eilutės. 10 – oji Sarbievijaus eilėraščio eilutė Bettini tekste yra 70 – ta. Praleistų „Tragiškosios silviludijos“ teksto eilučių Sarbievijaus eilėraštyje nėra. Beje, sutampančios trys  eilutės šiek tiek skiriasi. „Age mi madidantes / Depluant rore pinnae <…>” (Bettini) ir ,,Eja mihi madidantes / Depluant rore plumae <…>” ( Sarbievijus). Nors skiriasi trys žodžiai, vertimas nepakinta: ,,Tegu mano sparnai, sudrėkę nuo rasos, / Lietumi nulyja <…>.”  Age ir eja reiškia tą patį – nagi! Bettini vartoja sutrumpėjusią žodžio mihi formą mi, o daiktavardžiai pinnae ir plumae yra sinonimai, ir reiškia ,,sparnai”.

13 – 15 –oji Sarbievijaus teksto eilutės yra savarankiškos, jose minimas karaliaus Vladislovo vardas bei lietuviškas vietovardis: ,,Venatuum potenti / Se prata Vladislao / Leypunensia comant” – ,,Tegu medžioti / Vykstančiam Vladislovui / Leipūnų pievos dabinasi”. Toliau einančios šešios abiejų tekstų eilutės visiškai sutampa,  dar kitų šešių Bettini eilučių  Sarbievijaus silviludijoje nėra, o septintoji skiriasi abiejuose tekstuose. 85 – oji Bettini dramos eilutė yra tokia: ,,In hospitis obsequium“. Ta pati (taip teigti leidžia toliau einančios vienodos abiejuose kūriniuose eilutės) Sarbievijaus eilutė kiek skiriasi: „In Regis ministerium“. Pasakoma, kad tegu tviska vanduo, norėdamas patarnauti karaliui. Bettini tekste žodis rex, regis m ,,karalius” keičiamas į hospes, itis m ,,svečias, bičiulis”, ministerium, i

n ,,patarnavimas” į obsequium, i n ,,paslaugumas, nuolankumas”. Taigi, nors žodžiai ne tie patys, tačiau priešingos reikšmės tekstui nesuteikia. Kaip jau minėta, tolesnės penkios (Sarbievijaus eilėraštyje šešios, nes viena dramos eilutė išskaidoma į dvi) yra identiškos. Pojų silviludijoje seka devynios originalios Sarbievijaus eilutės. Dešimtoji eilutė visiškai sutampa su ta pačia Bettini teksto eilute, tačiau tolesnė eilutė skiriasi vienu žodžiu ir kreipiniu. Regis, tai visiškai suprantama, nes abiejuose tekstuose kreipiamasi į tą karalių, kuriam skirtas kūrinys –  Bettini dramoje į Klodvigą (Clodovee), Sarbievijaus eilėraštyje į Vladislovą (Vladislae). Tolesnė silviludijos eilutė nėra tokia pati kaip Bettini tekste, tačiau paskutinės devynios  Sarbievijaus eilutės labai panašios į tas pačias Bettini eilutes, nors nėra visiškai vienodos. Pirmasis nesutapimas – tai skirtingas būdvardžio cruentus, a, um ,,kruvinas” linksnių vartojimas. Bettini tekste jis derinamas su daiktavardžiu bellum, i n ,,karas”, ir vartojamas pl. abl. linksniu  cruentis bellis. Sarbievijus linksnius vartoja priešingai, todėl keičiasi žodžių derinimas ir prasmė: ,,Cruentus olim  Martiis / Afflabo bellis comes” – ,,Kada nors Marso karuose / Atskrisiu kruvinas palydovas”. Žodis Martius, a, um ,,Marso” Bettini vatrojamas sg. nom. linksniu, o Sarbievijaus – pl. abl. linksniu.  Įdomu pastebėti, kad kituose dviejuose ,,Silviludijų” leidimuose (1791 m. ir 1892 m.) šių eilučių linksniai sutampa ne su 1757 m. ,,Silviludijų” leidimu, bet su Bettini tekstu. Kodėl skiriasi ,,Silviludijų” nuorašai, atsakyti greičiausiai nebūtų sunku. Tačiau kodėl šie skirtumai sutampa su  Bettini dramos eilutėmis, vienareikšmiškai atsakyti negalima. Galbūt tai atskirų leidėjų redakcija, arba rengiant vėlesnį leidimą, buvo remiamasi pačiu Bettini ,,Liudvikas. Tragiškoji silviludija” kūriniu. Vėlesni Sarbievijaus ,,Silviludijų” leidimai buvo parengti jau ne Vilniuje, bet Paryžiuje ir Staraviesėje. Žinoma, tokia prielaida sunkiai įrodoma, tačiau atskleisti, kaip buvo iš tiesų, gana nelengva. Tai padaryti trukdo ir tas faktas, kad nežinome, ar ,,Silviludijos” yra pabaigtas, likęs visas kūrinys, koks buvo autoriaus sumanymas rašant kūrinį, nes pats Sarbievijus ,,Silviludijų” neišleido, tai padarė Naruševičius 1757  m. Todėl galbūt prieš pirmą ,,Silviludijų” leidimą būta ne paties autoriaus pataisymų.

Paskutinis  Sarbievijaus silviludijos posmelis (Bettini tekste 103 – 108 eilutės) ne visiškai sutampa, nevienodi keli žodžiai ar dalis eilutės.

Tuis Phoebe classicis

Argenteos inspirans

Tubae canales;  qua sol facem rotat

Victorias cantabo,

Tuique alarum flamine mearum

                     Portabo famam Nominis.

                                                   (Sarbievijus)

 

Tuis parebo classicis.

Canoros ego inspirans

Tubarum tubos  qua sol facem rotat

Victorem te clarabo;

Tuique; alarum flamine mearum

Pennabo famam  nominis.

                              (Bettini)

Kaip matome, eilutės nėra visiškai vienodos, tačiau daugelyje vietų sutampa, todėl būtų galima teigti, jog tai vieno autoriaus tekstas. Sarbievijaus silviludijoje kreipiamasi į saulės dievą Apoloną (Febą). Jo pasirodymas nėra atsitiktinis, nes pirmose eilėraščio eilutėse buvo minima Aurora (aušros deivė), Feniksas (pasakiškas paukštis, gebantis sudegti ir vėl prisikelti iš pelenų). Visi šie veikėjai susiję su ugnimi, šviesa. Be to, pats eilėraštis pradedamas personifikuotu saulės nusileidimu. Bettini vietoj Phoebe vartoja veiksmažodį parebo ,,paklusiu”. Kitoje eilutėje skiriasi trimitų vamzdžiams apibūdinti skirti epitetai. Beje, ir patys daiktavardžiai nevienodi – canales ir tubos, tačiau abiejų reikšmė vienoda.  Sarbievijaus eilėraštyje trimitai yra sidabriniai (argenteos), o Bettini pabrėžia ne medžiagą, iš kurios pagaminti muzikos instrumentai, bet jų skambumą (canoros). Kitoje eilutėje skiriasi veiksmažodžiai – cantabo ,,apdainuosiu” ir clarabo ,,pašlovinsiu” (Bettini), tačiau prasmė išlieka beveik tokia pati. Šios eilutės objektui pažymėti autoriai pasirenka labai panačius, tačiau skirtingų prasmių žodžius. Sarbievijaus eilėraštyje bus apdainuojamos pergalės, o Bettini kalba apie eilėraštyje pašlovinamą karalių Liudviką kaip nugalėtoją. Likusios dvi eilutės sutampa, išskyrus vieną veiksmažodį. Tragiškojoje silviludijoje pasirinktas žodis pennabo ,,skraidinsiu”, o Sarbievijaus eilėraštyje – portabo ,,nešiu”. Vėlgi prasmė išlieka labai panaši. Šios eilutės Sarbievijaus eilėraštyje yra paskutinės, o Bettini silviludija dar tęsiama ir baigiama po aštuonių eilučių, kurių nėra  Sarbievijaus tekste.

Pirmoji Sarbievijaus silviludija sudaryta iš 49 – ių eilučių, kurios dar skiriamos į aštuonius posmelius, tačiau jie nėra taisyklingi, nes sudaryti iš šešių, penkių arba septynių eilučių. Kūrinį ,,Silviludia” sudarantys eilėraščiai numeruojami, turi paantraštes, pasakančias, kokia proga  sukurtas eilėraštis, ir yra vadinamos taip pat kaip ir pats kūrinys – silviludijomis. Visų eilėraščių apimtis maždaug panaši: trumpesni iš 24 – 39 eilučių, ilgesnius sudaro 49 – 68 eilutės. Iš viso „Silviludijas“ sudaro 441 eilutė. Ne kiekvienos silviludijos tekstas skirstomas į posmelius. Kai kurie eilėraščiai sudaryti iš nenumeruojamų ir neskaidomų eilučių. Nors kelias silviludijas pasikeisdami atlieka keletas veikėjų, ir tarsi vyksta  vaidinimas, nėra pasirodančių veikėjų, vaidmenų sąrašo, smulkesnio aprašymo, kur ir kaip vyksta veiksmas. Visa informacija randama tik eilėraščių paantraštėse. Nepateikiamas ir metras, kuriuo turi būti skaitomi eilėraščiai, nors pats Sarbievijus savo laiške vyskupui Lubienskiui rašo apie „Silviludijų“ naują metrą ir stilių (novo et metro, et stylo).

Bettini drama „Liudvikas. Tragiškoji silviludija“ sudaryta iš penkių veiksmų, kurie dar skirstomi į scenas, o šios – į atskirų veikėjų atliekamus monologus, dialogus, chorus, ratelius, puschorius. Drama sudaryta iš 1449 eilučių. Pirmuosiuose kūrinio puslapiuose skaitome provincialo Marco Garzonijaus parašytą aprobaciją (1622 m. birželio 8 d.) šiam kūriniui, kurioje teigiama, kad Tėvas Marius Bettini sukūrė dramą, kuri vadinasi „Tragiškoji silviludija“ ir kad pritariama jos išleidimui. Toliau pateikiamas dvidešimties eilučių karaliaus Liudviko XIII pašlovinimas bei paties kūrinio autoriaus M. Bettini laiškas „didžiai gerbiamam Tėvui ir Ponui Abbatui ir šv. Benedikto Monte Kasino vienuolių kongregacijos generaliniam valdytojui Angelui Grilui. Laiške kalbama apie šv. Egidijaus pašaukimą, garbingą kilmę, jo šaunumą bei tai, kad jis dramoje užima  svarbią vietą. Laiškas parašytas 1621 m. Parmoje.

Dramos pradžioje yra poetinės topikos sąrašas (index poeticus in Sylviludium), vaidmenų (personae) aprašymas ir paaiškinimai, kas yra kūrinyje pasirodantys veikėjai; nurodoma, kad veiksmas vyksta Galijoje, Narbonos (prekybinis miestas) miškuose prie Rodano upės žiočių; pateikiama nuoroda, jog išsamesnių komentarų reikia ieškoti prie dramos ,,Rubenas”. Kūrinio gale pateikiama tekstų metrika.  Taigi randame daug medžiagos apie Dramos sukūrimą, autorių, parašymo laiką, patį tekstą ir kitos informacijos.

Į pirmąjį ,,Liudvikas. Tragiškoji silviludija” veiksmą įeina ir dar vienas eilėraštis. Tai – Piemenų chorai. Pirmasis ratelis (Chori Pastorum. Chorea prima). Šis eilėraštis skirtas Klodvigo dukters vestuvėms, kartu turi daug aliuzijų į Liudviko XIII ir Austrijos kunigaikštytės vestuves. Tai pasako paraštėse esantys paaiškinimai. Įdomu pastebėti, kad tas pats, nė kiek nepakeistas Bettini eilėraštis skirtinguose kūriniuose įgauna šiek tiek kitokią reikšmę. Keičiasi pavadinimas, aiškinamos ne tų pačių teksto vietų realijos. Pavyzdžiui, „Tragiškojoje silviludijoje“ šio eilėraščio pirmojo posmelio paaiškinimas yra apie valdovų jungtuves, o eutrapeliarijoje aiškinamas gamtos vaizdas.

                   Antrasis dramos veiksmas (actus secundus) – ilgesnis, jį sudaro keturios scenos. Pirmosios scenos veikėjai – Klodvigas, Teobaldas, Valdimiras, kitaristas ir dvariškių choras, padalintas į puschorius. Pirmieji pasirodo galų karalius Klodvigas IV, karaliaus ginklanešys jaunuolis Valdimiras ir karališkosios medžioklės prefektas Teobaldas. 24 šio eilėraščio eilutės sutampa su Sarbievijaus antrąja silviludija „Sylviludium secundum. Cum Vladislaus Berstos ad venandum venisset“. Paantraštė skelbia, kad silviludija skirta Vladislovo atvykimui į Birštoną medžioti. Eilėraštį sudaro 24 eilutės (visos jos sutampa su Bettini tekstu), kurios yra miškų ir asmens, kuris į juos kreipiasi, dialogas. Pirmoji eilėraščio dalis vadinasi „Ad sylvas“ (miškams), antroji – „Sylvae respondent“ (miškai atsako). Pirmomis šešiomis eilutėmis kreipiamasi į miškus prašant nuraminti ir palengvinti nuo rūpesčių pavargusią karaliaus sielą. Miškų atsakyme skamba karaliaus pašlovinimas, piešiamas gamtos vaizdas. Eilėraštis baigiamas eilutėmis, kuriose gėlės slapčia bučiuoja karaliaus kojas.

Bettini dramos eilėraštyje taip pat vyksta pokalbis, tačiau tarp žmonių, o ne tarp suasmenintų miškų. Su Sarbievijaus silviludija sutampantis tekstas prasideda nuo 11 – osios M. Bettini eilutės, Klodvigo žodžių, tačiau nėra visiškai vienodas, nesutampa eilučių vieta ir pan. Pirmasis skirtingai pavartotas žodis yra longo „ilgu“ (Sarbievijus) ir saevo „žiauriu“ (Bettini). Toliau nesutampa vienos eilutės vieta ir keli žodžiai. Sarbievijaus silviludijoje skaitome tokį tekstą:

Vestro benigne portu tranquillate,

                         Vos blandientes aurae

                         Spiritus venite.

 

                        Savo užuovėja maloniai nuraminkite,

                         Jūs, meilikaujantys oro dvelksmai,

                         Atvykite.

 

                       Bettini eilutės skiriasi:

Vos blandientis aurae

                          Sereniore spiritu lenite,

                          Vestro benignae portu tranquillate.

Jūs, meilikaujantys  dvelksmai,

                          Ramesniu dvelkimu švelninkite,

                          Malonūs savo užuojėva nuraminkite.

 

Matome, kad pirmame tekste iš pradžių prašoma oro dvelksmus raminti karaliaus sielą, tik paskui atvykti. Pirmoje eilutėje vartojamas prieveiksmis benigne (maloniai), o tas pats žodis Bettini vartojamas kaip būdvardis benignae aurae (malonūs vėjai). Skiriasi ir antrasis veiksmažodis. Silvludijoje jis yra venite (atvykite), dramoje – lenite (švelninkite). Be to, nėra dar vieno žodžio sereniore (ramesniu), suderinto su sg. abl. linksniu pavartotu spiritu (dvelkimu). Sarbievijaus eilėraštyje šis žodis vartojamas sg. nom. linksniu spiritus.

Pošių eilučių Bettini tekste seka Valdimiro žodžiai, prasidedantys tokia eilute: ,,Quam gratus huc accedas produnt omnia” – „Koks malonus čionai atvyksti, visa išduoda“. Šios eilutės  Sarbievijaus silviludijoje nėra. Toliau einančios dvi abiejų tekstų eilutės yra vienodos. Skiriasi tik dalis trečiosios eilutės: ,,Formosae Nymphae <…>” – ,,Dailiosios Nimfos <…>”. Bettini dramoje rašoma ,,Fontanae Lymphae Nymphae <…>” – ,,Šaltinio Vandens Nimfos <…>”. Didelio skirtumo tarp tekstų nėra, tik viename jų konkretinama, kokios tai nimfos, mat jų yra daug.

Kitoje eilutėje skiriasi tik vienas žodis: vietoj  teneros flosculos  (švelnias gėlytes) Bettini vartoja to paties būdvardžio mažybinę formą tenellos flosculos ( švelnutes gėlytes). Tolesnės septynios abiejų kūrinių eilutės -identiškos. Aštuntojoje eilutėje nesutampa tos patčios šaknies veiksmažodis. Sarbievijaus silviludijoje vartojamas advolare (atskristi), o dramoje pasirinktas intensyvumą reiškiantis veismažodis advolitare (dažnai atskristi). Tačiau didelio skirtumo reikšmės požiūriu nėra.

Paskutiniosios šio Sarbievijaus eilėraščio eilutės skiriasi daugiau:

Te flexa pinus supplice

                      Longe salutat vertice:

                      Offusa florum agmina

                      En aurae ministerio

                      Tuos demissa pedes

                      Furtivis libant osculis.

 

Tave lanksti pušis ilgai

                      Sveikina nuolankiu svyravimu:

                      Štai pasklidę žiedų būriai,

                      Padedant vėjeliui nusileidę,

                      Tavo kojas slaptais

Bučiniais paliečia.

 

Bettini tekstas:

Te germina curvato

Salutant laeta vertice.

Offusa florum agmina

In aurae ministerio

Tuos demissa pedes

Furtivis libant osculis.

 

Tave sveikina gausūs vaisiai

Ant nulinkusios viršūnės.

Pasklidę žiedų būriai,

Padedant vėjeliui,

Tavo kojas slaptais

Bučiniais paliečia.

 

Nors eilutės ir panašios, tačiau iš pradžių kuriamas skirtingas vaizdas: Sarbievijaus eilėraštyje veržlus, lengvas, o Bettini – ramus, apsunkęs. Kontrastą sudaro priešingi žodžiai  flexa – laeta,  pinus – germina, longe – curvato . Viename eilėraštyje pasirodo turtingų namų, derlingų sodų simboliai, kitame akcentuojamas laukinės gamtos grožis ( šioje Sarbievijaus silviludijoje pagrindinis vaidmuo skiriamas miškui).

Bettini eilėraštis baigiamas Klodvigo žodžiais, kurių Sarbievijaus silviludijoje nėra. Iš viso antrojo veiksmo pirmąjį pasirodymą sudaro 43 eilutės.

Antrasis pasirodymas – tai daina, kurią atlieka kitaristas ir dvariškių puschoris. Šis tekstas sutampa su ketvirtąja Sarbievijaus silviludija. Tai – poeto ir dvariškio, sėdinčių po medžiu, pokalbis, vykstantis Vladislovui medžiojant prie Katros upės (Sylviludium quartum. Poetae et aulici sub arbore considentium dialogus. Cum Vladislaus Kotrae in venatione esset). Šį eilėraštį pakaitomis atlieka poetas ir dvariškis. Bettini kūrinyje veikėjai taip pat pakaitomis atlieka savo partijas. Kitaristo žodžius Sarbievijaus silviludijoje atlieka poetas, o dvariškių choro – vienas dvariškis. Abiejuose kūriniuose veikėjai panašūs, tekstai sutampa beveik pažodžiui. Pirmasis nesutampantis žodis yra antroje eilutėje. Sarbievijaus silviludijoje skaitome fallacis populi „klastingos minios“, o Bettini dramoje – faventis populi „palankios minios“. Taigi, nors kontekstas tas pats, vartojami priešingi apibūdinimai. Kitas nesutapimas – tai paskutinio posmelio eilutė. Silviludijoje: „Blando susurro recreat aura“ – „Vėjelis atgaivina švelniu šlamesiu“. Dramoje ji skiriasi vienu žodžiu ir ne vienodai pavartotu linksniu: „Blanda foventis recreat aura“ – „Atgaivina glamonėjančio [Zefyro] švelnus dvelksmas”.

Toliau einantys dvariškio ir dvariškių puschoro žodžiai abiejuose tekstuose vienodi.

Sarbievijus, kalbėdamas apie vandenį, vartoja žodį Nympha perkeltine prasme. Bettini dramoje vartojamas daiktavardis lympha, reiškiantis taip pat vandenį, tačiau ne bet kokį, o šaltinių vandenį. Nympha, ae f  – poet. ežero vanduo. Kad suprastume, kodėl pavartoti skirtingi žodžiai, ir kuris variantas yra logiškesnis, reikia skaityti visą eilutę. ,,Placido labens murmure Nympha” – ,,Ramiu čiurlenimu tekėdamas vanduo”. Kadangi nympha yra ežero vanduo, tekėti jis negali. Todėl įtikinamesnis atrodo Bettini tekstas. Vėlgi galima prisiminti ir kitus Sarbievijaus ,,Silviludijų” leidimus, kur toje pačioje eilutėje vietoj nympha vartojamas žodis lympha.

Dar vienas nesutapimas pastebimas priedainyje atkartojamuose žodžiuose.  Bettini tekste jie tokie: ,,Heu nimis duris lacerata dumis / Purpura Regum” – ,,O, pernelyg dygių krūmokšnių sudraskytas / Karalių purpuras”. Sarbievijaus eilėraštyje keičiasi du žodžiai: vitiata (sugadintas) ir spinis (spygliais). Kaip matome, prasmė labai nepasikeičia. Dėmesį reiktų atkreipti į tai, kad paskutiniuose Sarbievijaus veikėjo žodžiuose vietoj vitiata, du kartus pavartojamas Bettini tekste sutinkamas žodis lacerata:

AULICUS

Heu nimis duris lacerata spinis

Purpura Regum!

O vita nullis lacerata spinis

Rura colentum!

 

,,Tragiškojoje silviludijoje” vartojami du būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyviai. Tokius pat dalyvius vartoja ir Sarbievijus, tačiau keičia jų vietą tekste.  

Kitos eilutės abiejuose kūriniuose vienodos, išskyrus vieną, kurioje vartojami skirtingi to paties žodžio linksniai. ,,Saepe virentis frondis in umbra” – ,,Visada žaliuojančių lapų pavėsyje”. Esamojo laiko dalyvis virens, entis ,,žalias, žaliuojantis” Bettini vartojamas sg. abl. linksniu virenti ir derinamas su umbra (žaliame pavėsyje).  Be to, Sarbievijaus silviludijoje nėra kitaristo atliekamų keturių eilučių.

Iš viso šį  Bettini kūrinėlį sudaro 32 eilutės, Sarbievijaus silviludiją – 26, iš kurių visos nepaisant nedidelių netikslumų sutampa su dramos  tekstu.

Po šios kitaristo ir dvariškių puschorio dainos prasideda antra pirmojo veiksmo scena, kurioje vaidina Klodvigas ir neįvardintas veikėjas iš piemenų choro. Šis tekstas nei su viena  Sarbievijaus silviludija nesutampa.

Trečiojoje scenoje vėl pasirodo Klodvigas ir efebų choras. Šios scenos tekstas sutampa su  Sarbievijaus septintąja silviludija Ad Lunam (Mėnuliui). Dalis Bettini eilėraščio yra įtraukta į to paties autoriaus kitą rinkinį ,,Eutrapeliarum poeticarum”. Jame nėra tik pirmųjų devynių ir paskutiniosios Klodvigo žodžių eilutės. Į šeštąją  ,,Eutrapeliarum poeticarum” knygą įtrauktas efebų choro atliekamas ratelis chorea, kuris šiame rinkinyje vadinamas Luna. Chorus Epheborum Aulicorum in Venatione (Mėnulis. Efebų dvariškių choras medžioklėje).  Sarbievijaus eilėraščio paantraštė taip pat kalba apie medžioklę: ,,Cum Vladislaus die Lunae venaretur” – ,,Kai Vladislovas medžiojo Mėnulio dieną”.

Ketvirtosios antrojo veiksmo Bettini kūrinio scenos paantraštė sako: ,,D. Aegidius cum Cerva Cicure” – ,,Šv. Egidijus su prijaukinta elne”. Šis tekstas sutampa su šeštąja Sarbievijaus silviludija Cantus prata ac sylvas perambulantis poetae, cum aulici venatui vacarent. Sive caelestis amoris amaenitas (Daina po pievas ir miškus klaidžiojančio poeto, kai dvariškiai išvyko medžioti; arba dangiškos meilės žavumas). Lyginamųjų tekstų paantraštės gana skirtingos, tačiau dauguma eilučių sutampa. Jau pirmosios šešios (Sarbievijaus penkios, nes praleista eilutė ,,Valiesque nemorosae“) abiejuose eilėraščiuose vienodos. Šiek tiek skiriasi septintoji. ,,Lectura vigil volitat“ –  Bettini, o ,,Lectura campis, volitet“ – Sarbievijaus eilutė, kurios vertimas būtų „Ketindama surinkti laukuose, tegul skrenda“. Vietoj campis  Bettini vartoja žodį vigil, reiškiantį „budintis“, „nemiegantis“. Taip pat vietoj veiksmažodžio volito, avi, atum, are „skraidyti, skrajoti“ esamojo laiko tariamosios nuosakos vartojama to paties laiko tiesioginė nuosaka.

Kita ne visai sutampanti eilutė yra „Impressi fida Numinis vestigia“ (Bettini) ir „Impressa magni Numinis vestigia“ (Sarbievijus). Kaip matome, skiriasi žodžių linksniai. Pirmuoju atveju su daiktavardžiu vestigia derinamas būdvardis fida (patikimus pėdsakus), o Numinis  – su  impressi (įspaudusios Dievybės). Sarbievijaus eilutės vertimas kiek kitoks: ,,Didžios Dievybės įspaustus pėdsakus“. Tačiau prasmė išlieka vienoda.

Toliau Sarbievijaus eilėraštyje einančios keturios eilutės yra savarankiškos, jų nėra dramos tekste. Dar kitoje eilutėje skiriasi tik įvardis. Bettini tekste skaitome quae (kuriuos), o Sarbievijaus – quem (kurį). Taip yra todėl, kad skiriasi prieš tai buvęs eilėraščių tekstas, ir šis įvardis pažymi skirtingus daiktavardžius: tacita simulacra (tylius atvaizdus) ir  vultum (veidą).

„Et vos, qua licet, aemulamini / Authoris ora vestri“ – „Ir nors jūs rungtyniaujate kiek leidžiama, / Bandydami prilygti Kūrėjo veidui“ Sarbievijaus eilutės sutampa su Bettini tekstu, tik jame du kartus pakartojamas įvardis jūs (vos). Toliau „Tragiškojoje silviludijoje“ seka trys eilutės, kurių nėra Sarbievijaus eilėraštyje, vietoj jų skaitome savarankišką autoriaus eilutę, kurios nėra Bettini tekste. Kitos vienuolika (Sarbievijaus eilėraštyje dešimt, nes viena eilutė praleista) sutampa pažodžiui, išskyrus vieną eilutę, kur vietoj mi dabitur (man bus duota), Sarbievijaus silviludijoje rašoma licebit  (bus leista). Taip atsisakoma sukonkretinimo ir tikslaus įvardijimo, kam bus leidžiama pažvelgti į dievybės veidą.

Vienoje eilutėje autoriai vartoja skirtingus to paties veiksmažodžio volo, avi, atum, are „skristi“ priešdėlius, taip suteikdami jiems priešingas reikšmes. Sarbievijaus vartojamas priešdėlis – e, reiškiantis iš, nuo, o Bettini – priešdėlis –ad, reiškiantis į, prie. Todėl verčiame „tegu išskrenda“ ir „tegu atskrenda“. Pasakyti, kuris poetas teisesnis, negalime (tuo labiau, kad prasmė nepasikeičia), nes vienu atveju norima, kad siela išskristų iš gyvybės laužo pas Dievą, o kitu, kad atskristų pas Dievą iš gyvybės laužo.

Bettini dramoje skaitome: „En flosculi riparum“ – „Štai upės krantų gėlės“. Ta pati eilutė Sarbievijaus silviludijoje šiek tiek pakeista: „En flosculi pulcherrimi“ – „Štai gražiausi žiedai“. Po šios eilutės silviludojoje nėra dar vieno sakinio veiksnio herbigenae volucres „sparnuoti gėlių skruostai“, kurį matome Bettini tekste. Galbūt praleidžiama todėl, kad herbigenae – greičiausiai paties dramos autoriaus sugalvotas žodis.

Kitoje eilutėje skiriasi sparnams skirtas epitetas. Bettini vartoja būtojo laiko veiksmažodio fūco, avi, atum, are „prk. suteikti netikrą išvaizdą“ neveikiamosios rūšies dalyvį fucatos „netikrus“, o Sarbievijus – expansas „išskleistus“. Toliau einančios vienuolika eilučių (Sarbievijaus silviludijoje dešimt, nes viena eilutė praleista) abiejuose tekstuose vienodos.

Retoriniame šv. Egidijaus klausime „An solus ego (heu misero!) / Tot inter faces algeo?“ – „Ar tik aš vienas (ak, vargšas!) / Tarp tiek liepsnų šalu?“ Sarbievijus heu keičia į mi, o faces į ignes, tačiau prasmė lieka tokia pati.

„Ab tui me amores / Mi DEUS, inde excitant“ – „Tavoji meilė, mano Dieve, / Mane ragina“. Bettini tekstas šiek tiek skiriasi, be to, pridedama dar viena eilutė: ,,Ab tui tot amores / Mi, Deus, inde; tui / Mi subde tot ardores“ – „Iš čia tokia tavoji meilė, / Mano, Dieve; / Įkvėpk man tiek užsidegimo“. Taigi šio prašymo Sarbievijaus silviludijoje nėra.

Eilutėje „Quod antra sudant roribus” – ,,Kiek uolos prakaituoja rasomis” (,,Silviludia”) Bettini vartoja šiek tiek kitokius žodžius: ,, Quot antra lugent roribus“ – „Kiek uolos aprauda rasomis“. Abiejų autorių pasirinkti veiskmažodiai personifikuoja uolas ir priešingos reikšmės nesuteikia.

Tolesnės septynios Sarbievijaus silviludijos eilutės pažodžiui sutampa su Bettini tekstu, išskyrus tai, kad silviludijoje praleidžiamos dvi dramoje esančios eilutės, vienoje eilutėje sukeista tokių pat žodžių tvarka. Likusios aštuonios eilutės taip pat sutampa beveik pažodžiui. Kai Dievo prašoma suteikti iškalbingų žodžių, Sarbievijaus silviludijoje vietoj būdvardžio foecundum „pilną“ vartojama facundas „iškalbingus“. Šių žodžių giminė nesutampa todėl, kad šeštojoje silviludijoje praleidžiama viena dramoje esanti eilutė, kurios daiktavardis pectus „krūtinė“ ir yra derinamas su   foecundum. Kitas nesutampantis epitetas yra canoras „skambius“. Čia Bettini vartoja jau minėtą facundas.

Iš viso šeštąją silviludiją sudaro 66 eilutės, iš kurių tik 4 yra autentiškos. Likusios (nepaisant kai kurių nesutampančių žodžių) yra tokios pat kaip ir Bettini dramos ketvirtosios scenos teksto (iš viso jį sudaro 91 eil.) eilutės.

Chori Pastorum. Chorea secunda – Piemenų chorai. Antrasis ratelis. Tai – Bettini dramos „Trgiškoji silviludija“ antrojo veiksmo paantraštė. Šis choras įeina į rinkinį „Eutrapeliarum poeticarum“, kuriame vadinamas Rores matutini. Chorea III (Rytmečio rasos. Trečiasis ratelis), ir sutampa su Sarbievijaus trečiąja silviludija Ad Rorem. Saltus pastorum, cum Vladislaus Solecznicos mane venatum prodiret (Rasai. Piemenų šokis, kai Vladislovas Šalčininkuose anksti rytą išėjo medžioti) .

Trečiąjį „Tragiškosios silviludijos“ veiksmą sudaro penki kūrinėliai, iš kurių tik vienas (paskutinis) sutampa su  Sarbievijaus „Silviludijomis“. Tai – Chori Pastorum. Chorea tertia (Piemenų chorai. Trečiasis ratelis).  Sarbievijaus eilėraštis vadinasi Sylviludium quintum. Ad auram. Ut labores et aestus temperet Vladislao in campis Merecensibus sub meridiem venanti. Saltus et cantus pastorum (Penktoji silviludija. Kad švelnintų kaitrą ir vargus, Vladislovui vidurdienį medžiojant Merkinės laukuose. Piemenų dainos ir šokiai).  Iš paantraščių apie tekstų panašumą galima spręsti tik iš to, kad juos atlieka piemenys. Sarbievijus pateikia daug informacijos, kur, kada ir kokia proga sukuriamas eilėraštis, ko nėra Bettini dramos paantraštėje. Tačiau, nepaisant to, abiejų autorių tekstai yra vienodi. Šis trečiojo dramos veiksmo kūrinėlis yra ir rinkinyje „Eutrapeliarum poeticarum“, tačiau autorius tam pačiam eilėraščiui duoda kitokį pavadinimą – „Aurae meridianae. Chorea VIII“ – „Vidurdienio vėjai. Aštuntasis ratelis“. Šis pavadinimas panašesnis į Sarbievijaus silviludijos pavadinimą.

Ketvirtąjį dramos veiksmą sudaro keturi kūrinėliai, iš kurių du sutampa su Sarbievijaus silviludijomis. Pirmasis – tai Chorus piscatorum. Mixta cantico Chorea (Žvejų choras. Pakaitomis atliekami daina ir ratelis). Sylviludium nonum. Ad lacum Merecensem. Piscatorum cantus et saltus (Devintoji silviludija. Metelų ežerui. Žvejų daina ir šokis) – toks Sarbievijaus eilėraščio pavadinimas. Ir šis Bettini dramos tekstas įeina į rinkinį „Eutrapeliarum poeticarum“. Abiejuose kūriniuose pavadinimai panašūs: „Tethys, sive Mare. Chorea XI. Cantico immixta. Chorus Piscatorum” – ,,Tetija, arba jūra. Devintasis ratelis, susipynęs su daina. Žvejų choras”.Abiejuose Bettini kūriniuose pateikiami vienodi, nesutrumpinti ar pataisyti tekstai, kuriuos sudaro po dešimt posmelių. Sarbievijaus silviludijoje, nors eilėraštis ir sutampa su Bettini tekstu, pridedamas dar vienas savarankiškas autoriaus posmelis, kuriame minimas karaliaus Vladislovo vardas.

Kitas to paties dramos veiksmo sutampantis tekstas yra Chori Pastorum. Chorea quarta (Piemenų chorai. Ketvirtasis ratelis), kuris yra įtrauktas ir į Bettini rinkinį „Eutrapeliarum poeticarum“. Vėlgi jo pavadinimas Umbrae (Šešėliai) labai panašus į Sarbievijaus eilėraštį Sylviludium octavum. Ad umbras, ut venante Merecii Vladislao ab aestu venatores defendant (Aštuntoji silviludija. Šešėliams, kad Vladislovui medžiojant Merkinėje nuo karščio apsaugotų medžiotojus).

Iš palygintų tekstų matome, kad dauguma Sarbievijuas „Silviludijų“ eilučių su Bettini drama „Liudvikas. Tragiškoji silviludija“ sutampa pažodžiui, dalis – tik pakeitus kai kuriuos žodžius ar tų pačių žodžių linksnius, skaičių ar nuosaką. Ir tik 32 eilutės iš likusių 441 „Silviludijų“ eilutės yra savarankiškos. Vienareikšmiškai tvirtinti, kad „Silviludijos“ – nuplagijuotas kūrinys, nelengva, nes apie šį kūrinį nėra beveik jokių žinių, išskyrus paties autoriaus rašytus laiškus. 1637 m. laiške vyskupui Lubienskiui pirmą kartą užsimenama apie „Silviludijų“ parašymo aplinkybes: „Stšembove [lot. Strebovii], kur būtinai turėjau lydėti medžiojantį karalių, pajutau senąjį poetinį įkvėpimą, vieną iš tų įkvėpimų, kurie retai aplanko mus iš dangaus aukštybių, retai būna tokie malonūs, tikri, šventi, ir, jei taip galima paskyti, dangiški. Taigi parašiau ,,Silviludijų” knygą (librum Silviludiorum), kuri dabar yra pas karalių; <…>. Kai tau ją atsiųsiu, pasijuoksi, nes ten yra daug žavių ir pamaldžių vietų” (amoena et pia sunt).

Kitame laiške vyskupui Lubienskiui, rašytame tais pačiais metais gruodžio 29 dieną,  Sarbievijus vėl kalba apie ,,Silviludijų” atsiradimą: ,,Ta mano naujoji poezija atsirado mažoje lauko trobelėje netoli Plonsko, panašiai kaip ir ,,Miškų žaidimai”, kuriems, kaip girdėjau, jau pritaikyta muzika. Už tai taip pat esu dėkingas lpačiam ir maloniam dangui, po kuriuo guli mano gimtasis kaimelis Sarbievas, vos per mylią nutolęs nuo Plonsko”.

O 1638 m. sausio 4 d. Sarbievijus vyskupui Lubienskiui laišką rašo iš Varšuvos: ,,Siunčiu tau vienintelį ,,Silviludijų” egzempliorių. Be tam tikro žodžių žaismo, nėra ten nieko varto tavo dėmesio, nieko daugiau nei vidutiniško. Tačiau kaip tie flamandiški kilimai, vaizduojantys medžioklių scenas, yra išausti beveik viena, žalia spalva, – taip ir tos ,,Silviludijos” beveik visos yra pavasariškos. Jeigu jos tau, kai perskaitysi patiks, bus didžiausias įvertinimas, jeigu prajuokins, pakaks ir to”.

Taigi iš Sarbievijaus laiškų galima spręsti, kad ,,Silviludijos” – žaismingas, nereikalaujantis itin atidaus skaitymo kūrinėlis, parašytas poetą apėmusio dangiško įkvėpimo metu susižavėjus gamta, karaliui Vladislovui, kurį Sarbievijus lydėjo, meždiojant miškuose. ,,Miškų žaidimų” eilėraščiai iš tiesų pilni žalios spalvos, gaivaus vėjelių dvelksmo, alinančios kaitros. Be medžioklės motyvų sutinkamas ir Dievo galybės, jo meilės žavumo, atsiskleidžiančio gamtoje, pajutimas. Eilėraščiuose gausu antikos mitologijos personažų, kurių sujungimas į bendrą kontekstą kartu su krikščioniška pasaulėžiūra, – būdingas Sarbievijaus kūrybos bruožas. ,,Silviludijų” veiksmas vyksta lietuviškame kraštovaizdyje: silviludijų paanrtaštės nurodo Šalčininkus, Merkinę, Leipūnus (dabart. Leipalingis, kaimas tarp Vilniaus ir Merkinės), Birštoną. Minimi ir lietuviški vandenvardžiai: Katros upė, tekanti Varėnos rajone, dešinysis Nemuno intakas, Merkio upė, Metelių ežeras. Eilėraščių veikėjai yra Rasa, Vėjai, Poetas, Dvariškis, Miškai, Mėnulis, Šešėliai. Silviludijose galima įžvelgti ne tik lietuviško peizažo elementų, bet ir lietuviškos kultūros, tradicijų detalių, pavyzdžiui, septintosios silviludijos, kuri yra skirta Mėnuliui, pirmosios eilutės primena dažnus lietuvių liaudies žaidimus ir šokius apie mėnulį:

Dum rura Lunae cingimus

Regiis venatibus,

Lunae choreas plaudimus,

Choreas in modum Lunae.

Antroji silviludija skirta Miškams. Eilėraštis sudarytas iš dviejų dalių: Ad sylvas ir Sylvae respondent. Silviludijoje tarsi vyksta pokalbis tarp miškų ir į juos besikreipiančio žmogaus. Lietuvio pasaulėžiūroje miškas užima labai svarbią vietą, todėl kreipimasis į negyvą, tačiau vertinamą ir branginamą daiktą, objektą lietuvių kultūroje nėra svetimas.

Sąsajų su lietuviška kultūra galima įžvelgti ir tuose eilėraščiuose, kuriuose kalbama apie medžioklėje ir žvejyboje sugautą laimikį. Septintojoje silviludijoje minimas šventas lietuvių medis ąžuolas, ant kurio šakų kabinamos šerno iltys – sumedžioto grobio auka. Devintojoje silviludijoje už sugautą laimikį dėkojama ežerui, kurio dėka žuvys įplaukė į tinklus. Gamtos jėgų sureikšminimas ir sutapatinimas su galingomis ir įtakingomis dievybėmis, nuolankus nusižeminimas joms – būdingas lietuvių mitologijos bruožas.

Tačiau, palyginus italų autoriaus Bettini tekstus su  Sarbievijaus ,,Silviludijomis”, iškyla abejonių, ar ,,Miškų žaidimai” yra originalus kūrinys. Visų pirma, abiejų autorių kūrinių pavadinimuose skamba žodis silviludium. Sarbievijus jį vartoja daugiskaita, sudarantį pilną kūrinio pavadinimą, kuriam skirtinguose leidimuose pridedami epitetai: Sylviludia dithytambica (1757 m. leidimas), Silviludia poetica (1791 m. ir 1892 m. leidimai). Tačiau bendras šio Sarbievijaus kūrinio pavadinimas yra Sylviludia. Bettini drama vadinasi Clodoveus. Tragicum sylviludium. Žodis silviludium yra sudedamoji pavadinimo dalis. Greičiausiai daiktavardis silviludium [silva + ludus] yra sugalvotas Bettini, Sarbievijus jį tik perima. Visi Sarbievijaus eilėraščiai sutampa su Bettini dramos tekstais, išskyrus kai kurias savarankiškas poeto eilutes. Tai pagrindinis argumentas už tai, kad Sarbievijaus ,,Silviludijos” – nuo Bettini dramos ,,Liudvikas. Tragiškoji silviludija” nukopijuotas kūrinys. Tačiau pasilikti tokios nuomonės trukdo tai, jog ,,Miškų žaidimų” struktūra visai nepanaši į Bettini dramos struktūrą, nėra plėtojamas pasakojimas, pagrindinis motyvas, jungiantis ,,Silviludijų” eilėraščius, yra karaliaus Vladislovo medžioklė. Beveik visi ,Silviludijose” pasirodantys veikėjai yra gamtos reiškiniai ar objektai. Tik keturiuose eilėraščiuose veikia gyvi žmonės – poetas, dvariškis, žvejai, pjovėjai, tačiau kūrinyje jie neužima pagrindinių atlikėjų vaidmens, o tik atlieka šokių ir dainų partijas arba dalyvauja pokalbyje, žaidimuose. ,,Miškų žaidimų” struktūra nėra pagrįsta jokia logine seka. Pirmosios trys silviludijos kaip veiksmo vietą nurodo konkrečius vietovardžius, ketvirtoji silviludija – vandenvardį, penktojoje grįžtama prie vietovardžio paminėjimo, šeštoji silviludija konkrečios vietos neįvardija, septintojoje silviludijoje pasakomas laikas, aštuntojoje – vietovardis, devintojoje – vandenvardis, dešimtojoje silviludijoje vėl nurodomas laikas: Leipūnai – Birštonas – Šalčininkai – Katros upė – Merkinė – neįvardinti miškai ir pievos – Mėnulio diena (t. y. pirmadienis) – Merkinė – Metelių ežeras – prieš karališkąsias Vladislovo vestuves (t. y. 1637 m. rugsėjo 12d.). Silviludijų išdėstymą pagal pasirodančius veikėjus taip pat sunku motyvuoti, nes iš pradžių atliekama Zefyro daina, paskui pasirodo Miškai, Rasa, Poetas ir Dvariškis, Mėnulis, Šešėliai, po jų – žvejai ir pjovėjai. ,,Silviludijų” griežtos struktūros nebuvimą įrodo ir kiti ,,Miškų žaidimų” leidimai, kuriuose eilėraščiai išdėstomi kitokia tvarka nei yra 1757 m. leidime. Verta pažymėti, kad savo forma ,,Silviludijos” yra panašesnės į Bettini kūrinį ,,Eutrapeliarum poeticarum”, o ne į to paties autoriaus dramą ,,Ludovicus, tragicum sylviludium”. Beveik sutampa ,,Eutrapeliarum poeticarum” ir ,,Silviludijų” kūrinius sudarančių eilėraščių skaičius: pirmąjį sudaro 11 eilėraščių, o ,,Miškų žaidimus” – 10. Šeši ,,Eutrapeliarum poeticarum” eilėraščiai yra paimti iš dramos ,,Liudvikas, tragiškoji silviludija”. ,,Eutrapeliarijų” kaip ir ,,Silviludijų” eilėraščiai yra numeruojami, turi paantraštes ir pavadinimus, panašius į Sarbievijaus silviludijų pavadinimus, pavyzdžiui, Luna (Bettini) ir Ad Lunam (Sarbievijus), Rores matutini (Bettini) ir Ad rorem (Sarbievijus), Umbrae (Bettini) ir Ad umbras (Sarbievijus) ir kt. Iš dramos paimami tik rateliai ir chorai (kaip ir Sarbievijaus ,,Silviludijose”), kurie komponuojami su visai kitokio pobūdžio tekstais, todėl kūrinys neturi  eilėraščius jungiančio motyvo, bendrų veikėjų, temos. Taigi pats Bettini bendresnes savo dramos ,,Liudvikas, tragiškoji silviludija” vietas pritaiko kitame kūrinyje, todėl galima manyti, kad išlikusios Sarbievijaus ,,Silviludijos” – panašus bandymas, apie kurio nei sumanymą, nei tikslą, nei įgyvendinimą nežinome.

Abejonių nekelia tai, kad kurdamas ,,Silviludijas” Sarbievijus naudojosi Bettini dramos ,,Liudvikas, tragiškoji silviludija” tekstu. Tačiau, kaip jau buvo minėta, nėra aišku, kokiu tikslu ,,Miškų žaidimai” buvo kuriami ir ar tai yra tos ,,Silviludijos”, apie kurias poetas rašo laiškuose vyskupui Lubienskiui. Kad mus pasiekusios ,,Silviludijos” nėra originalus kūrinys, apie kurį kalba pats autorius, įrodyti galima remiantis lyginamąja Sarbievijaus ir Bettini tekstų analize. Beveik visi nesutapimai yra labai nedideli, daugeliu atveju teksto prasmės nepakeičia. Dažniausiai vartojami sinonimiški žodžiai: ministerium (Bettini) ir obsequium (Sarbievijus), faces (Bettini) ir ignes (Sarbievijus), tubos (Bettini) ir canales (Sarbievijus), sydera (Bettini) ir astra (Sarbievijus),  advolitare (Bettini) ir advolare (Sarbievijus) ir t.t. Taip pat keičiamas to paties žodžio linksnis ar skaičius: spiritu (Bettini) ir spiritūs (Sarbievijus). Labai dažnai pakeičiama viena ar kelios žodžio raidės, suteikiančios skirtingas reikšmes, pavyzdžiui,  portu (Bettini) ir porta (Sarbievijus), languent (Bettini) ir liquent (Sarbievijus), mobiles  (Bettini) ir nobiles (Sarbievijus), fusa (Bettini) ir fusca (Sarbievijus), mitescunt (Bettini) ir nitescant (Sarbievijus), foecundam (Bettini) ir facundas (Sarbievijus). Neretai tie patys veiksmažodžiai vartojami skirtingomis nuosakomis, kaip antai, lambit, pangit, induit, nidulatur, fundit (Bettini), o Sarbievijus rašo lambat, pangat, induat, niduletur, fundat. Kai kurie veiksmažodžiai vartojami su skirtingais priešdėliais: advolet (Bettini) ir evolet (Sarbievijus), adde (Bettini) ir redde (Sarbievijus), contrahit (Bettini) ir retrahit (Sarbievijus). Labai dažnai Sarbievijaus ,,Silviludijose” su Bettini tekstu sutampančios eilutės yra išskaidomos, nukeliamos į kitą vietą ar visai praleidžiamos. Daugiausia tokių pavyzdžių sutinkame VII – ojoje silviludijoje. Be nesutampančių Bettini ir Sarbievijaus tekstų vietų reikia pažvelgti ir į atskirų ,,Silviludijų” leidimų nesutapimus. Mat dauguma ,,Silviludijų” eilučių ne tik skiriasi nuo Bettini dramos, bet ir nesutampa tarpusavyje. Pavyzdžiui, Bettini vartoja žodį umbris. Pagal analogiją Sarbievijaus tekste rašoma nubis (kaip ir anksčiau keičiama sinonimišku žodžiu), tačiau tokia forma negalima. Taisydami klaidą, vėlesnių ,,Silviludijų” leidėjai devintojoje silviludijoje žodį nubis keičia į nobis, taip tekstui suteikdami visai kitokią prasmę. Šitokia korekcijos seka pastebima ir aštuntajame ,,Miškų žaidimų” eilėraštyje, kai Bettini dramos žodžiui keičiama viena raidė iš morituro į moritura. Kadangi šis dalyvis Sarbievijaus ,,Silviludijose” derinamas su funera, ir toks derinimas logiškai nėra pagrįstas, vėlesniuose ,,Miškų žaidimų” leidimuose taisomas į moritur. Šie pastebėjimai leistų spėti, kad dauguma Sarbievijaus eilėraščšiuose esančių nesutapimų, lyginant su Bettini tekstu, yra atsitiktiniai, o ne sąmoningai nežymiai pakeistas tekstas. Antrasis atskirų ,,Silviludijų” nesutapimų tipas yra kada Sarbievijaus tekstas nesutampa su Bettini tekstu, tačiau vėlesnių ,,Silviludijų” leidimų eilėraščių eilutės yra vienodos su Bettini eilutėmis. Tokius pavyzdžius matome II, V, VII ir IX – oje silviludijoje. Todėl galima manyti, kad vėlesnių ,,Silviludijų“ leidėjai naudojosi Bettini tekstu, o ne pirmuoju ,,Miškų žaidimų“ nuorašu.

V. Išvados

Šiame bakalauriniame darbe nagrinėjama Sarbievijaus „Silviludijų“ imitacijos problema, pateikiama „Miškų žaidimų“, Bettini dramos „Liudvikas, tragiškoji silviludija“ ir kito šio autoriaus kūrinio „Eutrapeliarum poeticarum“ („Poetiniai žaidimai“) lyginamoji tekstologinė analizė. Iš palygintų tekstų matyti, kad iš išlikusios 441 Sarbievijaus „Silviludijų“ eilutės, tik nedidelė dalis – 20 eilučių – nesutampa su Bettini dramos tekstu. Tuo remdamasis anglų mokslininkas Sparrow teigia, kad „Miškų žaidimai“ – nukopijuotas kūrinys, Bettini dramos plagijatas. Su tuo nesutinka lenkų ir lietuvių tyrinėtojai, manantys, kad Sarbievijus nekopijuoja Bettini dramos siužeto, „skolinasi“ tik bendresnes kūrinio vietas, veikėjus ir kad yra per mažai duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog mus pasiekusios „Silviludijos“ yra tas kūrinys, kurį sau priskiria pats Sarbievijus.

Mano nuomone, vienareikšmiškai teigti, kad „Silviludijos“ yra Bettini dramos plagijatas, negalime, nes pateiktoje lyginamojoje tekstologinėje abiejų autorių kūrinių analizėje matyti, kad dauguma tekstų nesutapimų yra nedideli, dažniausiai skiriasi tik viena raidė, sumaišoma eilučių numeracija, vientisas Bettini tekstas skaidomas į posmelius ir pan. Todėl vargu ar po tokių pakeitimų Sarbievijus būtų tvirtinęs, kad šios „Silviludijos“ – tai įkvėpimo apimto poeto kūrinys. Tai, kad „Silviludijos“ turi paanraštes, kalbančias apie lietuviškas realijas, tekstuose yra ir paties Sarbievijaus savarankiškų eilučių, leidžia spėlioti apie poeto sumanymą, galbūt, „Silviludijų“ pritaikymą, tačiau vienareikšmiško atsakymo į tyrinėtojams kylančius „Silviludijų“ autentiškumo klausimus atsakymo neduoda. Todėl tvirtinti, kad Sarbievijaus „Silviludijos“ – Bettini kūrinio plagijatas, negalime, nei teigti, kad išlikusios „Silviludijos“ – tai originlus Sarbievijaus tekstas. Būtini tolesni ir išsamesni tyrinėjimai šia tema, nes „Miškų žaidimų“ klausimas ir toliau lieka iki galo neišspręstas ir nepaaiškintas bei palieka plačią dirvą tyrinėjimams ateityje.

VI. Literatūros sąrašas

Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001

Sarbievijus M. K. Lietuvos, Lenkijos, Europos kultūroje. Vilnius, 1998

Sarbievijus M. K. Miškų žaidimai / vertė A. Žukauskas. Vilnius, 1958

Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. Lietuvos vyskupų konferencija, 1999. P. 78 – 96

Ulčinaitė E. Barokinė Sarbievijaus „Silviludijų“ intriga // Metai. 1998, Nr. 2. P. 114 – 123

Ulčinaitė E. Lietuvos Renesanso ir Baroko literatūra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001

Bettini M. Clodoveus. Tragicum sylviludium. Parmae, 1622

Bettini M. Lyceum e Moralibus, Politicis, ac Poeticis. Venetiis, 1626

Mathiae Casimiri Sarbievii, E Societate Jesu, Carmina. Nova editio, prioribus longe auctior et emendatior / [edidit Barbou]. Parisiis, 1791

Mathiae Casimiri Sarbievii, E Societate Jesu Poloni, Poemata Ad usum alumnorum S. J., Staraviesiae, 1892

Mathiae Casimiri Sarbievii, Poemata ex vetustis manuscriptis et variis codiciliis collecta / [ edidit Adam Naruszewicz]. Vilnae, 1757

Sparrow J. Sarbiewski’s Silviludia and their Italian Source //OxfordSlavonic Papers. VIII, 1958. P. 1 – 48

Sparrow J. Sarbiewski’s Silviludia: a Rejoinder //OxfordSlavonic Papers, vol. XII, 1965. P. 81 – 93

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s