Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Mathias Casimirus Sarbievius, Maciej Kazimierz Sarbiewski, 1595–1640) buvo įvairiapusio talento asmenybė ir išskirtinė figūra XVII a. Lietuvos ir Lenkijos kultūriniame gyvenime: poetas, kūręs meistriškas odes ir epigramas; literatūros teoretikas, kurio novatoriškos idėjos darė įtaką ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos literatūros bei estetikos teorinei minčiai; Vilniaus universiteto profesorius, jėzuitų mokyklose dėstęs svarbiausias disciplinas: retoriką, filosofiją, teologiją; karaliaus Vladislovo Vazos rūmų pamokslininkas, garsėjęs iškalba ir įžvalgumu. Jo poetikos ir retorikos teorijai skirti veikalai, poemos, lyrika, epigramos, laiškai, pamokslai, mitologijos studijos atskleidžia ne tik paties kūrėjo įvairiabriaunį talentą, bet žymi ir visos baroko epochos literatūrines ir kultūrines kryptis. Panegirinė pompastika ir epigraminis šmaikštumas; antikinės literatūros tradicijos ir naujų europinių tendencijų dermė; Renesanso humanizmas, didybė bei orumas ir baroko konceptizmas, žaismė bei mįslės; temų įvairovė; formų kaita; minčių gylis – Sarbievijaus kūryboje visa tai darniai susipina ir nurodo skaitytojui gausybę naujų perskaitymo galimybių.
1612 m. tapęs Jėzaus draugijos nariu Sarbievijus nuėjo tradicinį to meto jėzuitams skirtą kelią. Pirmiausia jis įgijo visapusišką šios vienuolijos nariams teikiamą išsilavinimą (studijavo poetiką, retoriką, filosofiją, teologiją, žinias gilino Collegium Romanum – žymiausioje to meto jėzuitų mokykloje Romoje), o vėliau sėkmingai kilo akademinės karjeros laiptais: dėstė įvairias disciplinas skirtingų jėzuitų kolegijų auklėtiniams, buvo Vilniaus akademijos rektoriaus patarėjas, Teologijos ir Filosofijos fakultetų dekanas, Šv. Jono bažnyčios pamokslininkas.
Vis dėlto labiausiai Sarbievijų išgarsino tarnystė mūzoms. Vos pasirodę pirmieji lotynų kalba rašyti lyrikos rinkiniai išgarsino jį visoje Europoje, o pats poetas tuojau imtas vadinti sarmatų, krikščioniškuoju ar šiaurės Horacijumi – garsiausio antikos lyriko vardu. Jo poezija buvo noriai skaitoma, cituojama per paskaitas žymiausiuose universitetuose, remiantis ja buvo ugdomas to meto bažnytinio ir visuomeninio elito literatūrinis skonis, formuojamos moralinės ir estetinės nuostatos.
Savo talentu, kuris pasireiškė poezijos giliamintiškumu ir literatūros teoretiko įžvalgomis, Sarbievijus temdė ne tik amžininkus, bet ir šimtu metų vėliau gyvenusius kūrėjus, kurie niekaip negalėjo išsivaduoti iš savo pirmtako įtakos ir buvo tarsi didžiojo poeto šešėlyje.
Sarbievijus ir Lietuvos valdovai Žygimantas ir Vladislovas Vazos
Žymi LDK literatūros tyrinėtoja Eugenija Ulčinaitė Sarbievijų yra pavadinusi dviejų pasaulių poetu, mat jo kūryba, viena vertus, tarsi brėžia savotišką ribą tarp Renesanso ir baroko, o kita vertus, yra ir tiltas, jungiantis šias epochas. Perfrazuojant mokslininkę Sarbievijų būtų galima pavadinti ir dviejų valdovų – Žygimanto ir Vladislovo Vazų – dainiumi. Taip jau susiklostė, kad savo kūrybinį kelią poetas pradėjo valdant Žygimantui Vazai. Mokydamasis Vilniuje, vėliau dirbdamas Kražiuose jis ėmė rašyti panegirinio pobūdžio kūrinius, o pirmoji Sarbievijaus lyrikos rinktinė „Lyricorum libri tres“ („Trys lyrikos knygos“) pasirodė Kelne 1625 m., po trejų metų studijų Romoje. Karaliaus Žygimanto mirties metais (1632) Sarbievijus Vilniaus universitete dėstė teologiją, kaip tik tada jam buvo suteiktas filosofijos ir laisvųjų menų magistro laipsnis, prilygstantis šių laikų doktoratui. Iki Žygimanto mirties pasirodė beveik visi svarbiausi Sarbievijaus poezijos rinkiniai (1628 – Vilniuje, 1630 – Antverpene, 1631 – Leidene, 1632 – vėl Antverpene), taip pat reikšmingi literatūros teorijos darbai, deja, tuo metu neišspausdinti ir likę rankraščiuose.
Kiek kitaip susiklostė Sarbievijaus santykiai su kitu valdovu – Žygimanto sūnumi Vladislovu. Faktas, kad abu buvo vienmečiai (Sarbievijus gimęs 1595 m. vasario 24 d., karalaitis – birželio 9 d.), leido Sarbievijui labiau suartėti su valdovu ir matyti jame ne tik oficialų asmenį, bet ir žmogų, galintį pakreipti šalies likimą. Matyt, kokių nors tikslų turėjo ir karalius Vladislovas Vaza, 1635 m. pasirinkęs būtent Sarbievijų, kuris tuomet dirbo Šv. Jonų bažnyčioje, asmeniniu savo pamokslininku. Tad paskutinius 5 savo gyvenimo metus poetas sakė pamokslus ne tik Varšuvoje, bet ir visur, kur keliavo valdovas. Ne vieno mokslininko pastebėta, kad metai Vladislovo Vazos tarnyboje buvo patys sunkiausi poetui. Laiškuose geram bičiuliui, mokytojui ir literatui, vienam žymiausių XVII a. Lenkijos istorikų, Plocko vyskupui Stanislovui Lubienskiui (Stanisław Łubieński, 1573–1640) jis skundėsi, kad neturįs padėjėjo, kad per savaitę reikią pasakyti net penkis pamokslus, o pasiruošimas jiems atimantis visas jėgas ir laiką. Dar – dvaro intrigos, kaltinimai ir įtarimai veikla prieš karalių, nuolatinės kelionės ir neramus gyvenimas. To meto Sarbievijaus nuotaikas geriausiai atspindi laiškai, kuriuose jis skundžiasi dėl minėtų negandų. Kad ir citata iš 1639 m. balandžio 29 d. laiško: „Niekada negalvojau apie rūmų apkalbas, nei apie titulus. Tai pakankamai gerai įrodo mano pastovi vienatvė. Myliu savo kampelį ir jame juokiuosi iš dvariškių pastangų ir dalykų tuštybės. Net jeigu nebūtų manęs taip suformavęs vienuoliškas auklėjimas, pradėtas tryliktaisiais gyvenimo metais, nuolatiniai apmąstymai ir dvasinės pratybos, tai pačiai mano prigimčiai yra svetimas bet koks triukšmas ir garsas.“ Arba žodžiai iš 1639 m. birželio 30 d. laiško: „Per visą medžioklės laiką buvau savo trobelėje, užsiėmęs pamokslų rašymu. Niekad nesu laimingesnis, negu būdamas vienas.“
Sarbievijaus eilės Lietuvos valdovams: tobulo valdovo modelis
Savo kūryboje Sarbievijus nemažai vietos yra paskyręs žymiems to meto asmenims (popiežiui Urbonui VIII, Ferdinandui II, Liudvikui XIII), taip pat Lenkijos ir Lietuvos valdovams: mažiau Žygimantui Vazai (jam dedikuotas vos vienas kūrinys „Lyric“, II, 22), gerokai daugiau – Vladislovui („Lyric“, I, 15; II, 28; III, 10; IV, 38, ep. 11). Dar kelias odes, kuriose nenurodytas konkretus adresatas (pvz., „Lenkijos ir Lietuvos bajorams“, „Peikia savo laikų neveiklumą“, „Katonas politikas“), būtų galima laikyti netiesiogiai skirtas valdovui.
Odė karaliui Žygimantui „Laudes invictissimi potentissimique Sigismundi III, Poloniae Sueciaeque regis“ („Galingojo ir nenugalimojo Lenkijos ir Švedijos karaliaus Žygimanto III pašlovinimas“) parašyta dar prieš 1622 m., prieš išvykstant Sarbievijui studijuoti į Romą. Ji tobulai atitinka visus to meto panegiriniam kūriniui keltus reikalavimus ir puikiai iliustruoja taisykles, kurių buvo mokoma jėzuitų mokyklose. Mat populiariausias ir svarbiausias iš panegirinio kūrinio konstravimo būdų buvo fictio – įvairios poetinės išmonės. Viena iš fictio atmainų laikytas toks kūrinio komponavimas, kai poetas tarsi įsivaizduoja iš viršaus matąs tai, ką apdainuoja: giriamo asmens nukariautas žemes, nuveiktus darbus ar pan. Žygimantui Vazai skirtoje odėje Sarbievijus ir panaudoja šį poeto-paukščio motyvą: tarsi mūzos Kaliopės nešamas aukštai virš žemės poetas aplanko žymias antikos vietoves ir tautas (Rodopę – Trakijos kalnus, Fasidę – upę, įtekančią į Juodąją jūrą, senovės tautas: dakus, kolchus, skitus), paskui atskrieja į artimesnius kraštus (Lenkiją čia simbolizuoja Karpatai, Druenciją – Ronos intakas, Hipanį – Bugas, Vistulą – Vysla, Moravos kalnai, o Lietuvą – Vilijos upė) ir kelionę oru tęsia link Turkijos, kur „patvinkęs krauju getišku Bosporas / kunkuliuoja, ridendamas / link Nimfėjo bangas, barbarų Taurijos / krantą plaka be atvangos“. Taip pasitelkiant plačią geografiją atskleidžiamas horizontalusis kūrinio sluoksnis. Šioje odėje panaudotas dar vienas su fictio susijęs ir poetų ypač mėgtas „paminklo statymo“ motyvas. Poetas paminkle sakosi iškalsiąs „tavo [Žygimanto] vardą, tavus žygius“:
Graikų fleitos melodija
Kviesiu akmenis, kad / aukuras ant uolos
Pats iškiltų. Dundės kalnai,
Kai nuo jų pas mane / leistis ims marmuras
Ir ilgiausiomis voromis
Slinks Pare iškirsti / luitai akmens čionai.
Leisis Mūzų aptašomi,
Leisis jie kalami, / saugos, o Zigmantai,
Tavo vardą, tavus žygius.
Aš iškalsiu tave, / trakišką Kintiją
Puolantį nelauktai, ragus
Laužantį jai, getus / sprunkančius, abiejų
Mūšių didvyrius ir vaizdus,
Ir Nerėją, baltų / pančių sukaustytą.
(23–36 eil.)
Tad odėje matome ir horizontalų (plati geografija), ir vertikalų sluoksnį, kurį simbolizuoja aukštai ant uolos iškilsiantis paminklas valdovui. Paminklas kaip pasaulio ašis, ant kurios surašyti Žygimanto Vazos nuopelnai.
Gerokai gausesnis ir įdomesnis Vladislovui Vazai skirtų Sarbievijaus eilių pluoštas. Vladislovas vadinamas veterum recens / sidus Iagellonum (nauja senųjų Jogailaičių žvaigžde), patriae pater atque Caesar(tėvynės tėvu ir Cezariu). Jame Sarbievijus matė ne tik valdovą, pajėgų suvienyti bendriems tikslams Abiejų Tautų Respublikos bajorus, ne tik karvedį, galintį sustabdyti grėsmingą turkų veržimąsi į Europą, bet ir krikščioniškas vertybes puoselėjantį moralinį autoritetą, nes šio karaliaus valdymo laikas buvo gerokai harmoningesnis ir ramesnis nei jo tėvo, o 13 paskutinių jo valdymo taikos metų po kraštą nualiniusių karų su Maskva, Osmanų imperija ir Švedija tarsi užbaigė Respublikos „aukso amžių“. Ir nors Sarbievijus teigė, kad „politikos pasaulis yra nuolatiniai griuvėsių griuvėsiai“, o „žmogus neturi tokio skeptro ar tokios lazdos, kuria galėtų saugiai pasiremti ir mirtino nuopuolio išvengti“, tačiau jis tikėjo, kad, norint tame pasaulyje saugiai gyventi, reikia juo rūpintis ir jį paremti.
Viena didžiausių XVII a. grėsmių ne tik Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, bet ir visai Europai buvo kylanti, galinga, veržli ir naujas teritorijas pasirengusi užkariauti Osmanų imperija. Ją laikinai sustabdė 1621 m. mūšis prie Chotyno (dabartinė Ukraina). Mūšyje, kuris truko daugiau nei mėnesį (nuo rugsėjo 2 d. iki spalio 9 d.), susikovė jungtinė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vadovaujama didžiojo LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus (1560–1621), ir turkų-totorių pajėgos, kurias vedė pats sultonas Osmanas II ir jo didysis viziris Huseinas Paša. Turkų-totorių kariuomenę sudarė apie 100 000 karių, Lenkijos ir Lietuvos pajėgos buvo gerokai kuklesnės – skirtingais duomenimis perpus ar net trigubai mažesnės, tačiau būtent pastarieji sugebėjo įveikti gerokai gausesnes turkų pajėgas. Mūšyje dalyvavo ir jaunasis karalaitis Vladislovas. Du Sarbievijaus jaunystės eilėraščiai – „Ad famam. Laudes Ladislai, principis Poloniae Sueciaeque, ab illa cani oportere“ („Gandui. Apie tai, kad jis privalo skelbti Lenkijos ir Švedijos karalaičio Vladislovo šlovę“) ir „Ad Musam. Laudes Ladislai, principis Poloniae et Sueciae“ („Mūzai. Lenkijos ir Švedijos karalaičio Vladislovo pašlovinimas“) – skirti kaip tik karalaičio nuopelnams šiame mūšyje pašlovinti. Abu kūriniai labai panašios struktūros ir kompozicijos, meistriškai parašyti, tačiau, deja, nieko konkretaus nepasakantys apie valdovą. Pagrindinis abiejų odžių veikėjas yra Fama (Gandas), kurio pareiga – skelbti karalaičio pergales. Matyt, ne dėl turinio, bet dėl kompozicijos antrąją odę ypač mėgo cituoti jėzuitų kolegijų profesoriai, pateikdami ją kaip vieną iš populiariausių šlovinamosios odės kompozicijos būdų, kai poetas tarsi ne pats apdainuoja giriamo asmens nuopelnus, bet perleidžia tai personifikuotai mitinei būtybei Gandui, mūzoms arba Apolonui:
Sergstinti giesmes ir kitarą Klio,
Pasakyk man, kur nuo kalbų apsunkęs
Gandas oloje išdabintoj guli,
Įveiktas miego.
Pasakyk jam, lai į vežimą Saulės
Paauksuotą kops (vadeles jo Mūzos
Laiko), te paskelbs jis abiems pasauliams
Garsų triumfą.
(III, 10, 1–4, 9–12)
Taigi norėdamas pašlovinti karalaitį Vladislovą, poetas kreipiasi į vieną iš Mūzų prašydamas, kad ji parodytų, kur yra Gandas (Fama). Mat jis ir turįs paskelbti apie karalaičio triumfą. Toliau poetas vardija karalaičio nuopelnus, kuriuos apsakys pažadintas iš miego Gandas.
Kiek kitokios yra brandesnės Sarbievijaus odės. Jose jau dominuoja ne trumpalaikių ir abejotinų valdovo pergalių šlovinimas, bet rūpestis dėl didėjančios grėsmės iš Rytų. Odėje „Saeculi nostri socordiam persequitur“ („Pasakoja apie amžininkų lengvabūdiškumą“) skamba nuolat pasikartojantys nerimo motyvai, išreikšti veiksmažodžiais Auditis? (Ar girdite?). Karo grėsmę ir pavojų iš Rytų čia simbolizuoja nuo trimitų garso aidintis Istras, į kovą šaukiantis Marsas. Raginama nebijoti, bet ruoštis kovai, net kelis kartus odėje nuskamba primygtinis raginimas: surgamus (kilkime). Įdomu, kad šiame kūrinyje išsakoma ne tik mintis, kad reikia gintis nuo turkų, t. y. kitos religijos bei kultūros antplūdžio ir grėsmės, bet ir kone imperialistinės idėjos, vos ne noras atkurti valstybę nuo jūros iki jūros ar dar kardinaliau – Aleksandro Makedoniečio sukurtos imperijos ilgesys:
Nejau nušvinta virš otomanų vien
Rytais padangių skliautas? Vai, gėda mums!
Nejau lotynams skirs pailsęs
Ir besileidžiantis Febas vien tik
Vakarį dangų, varganas sutemas?
Tad kilkim! Etą, Parą sujunkime
Su Gadais, Tiberį – su Gangu,
Tagą – su Baktrais, su rytu – tamsą!
(I, 8, 49–56)
Panašaus pobūdžio yra ir odė „Temporum nostrorum ignaviam reprehendit“ („Peikia savo laikų neveiklumą“). Joje iš požemio pasaulio, kurį žymi Orkas ir Acheronto upė, kviečiami sugrįžti Kvirino vyrai (čia reikėtų prisiminti ir populiarią tuo metu lietuvių kilmės iš romėnų teoriją), Trojos karaliaus Priamo ainiai, Anchiso ir Veneros sūnūs, garsiausi romėnų karvedžiai Marijus, Scipionas, Pompėjus, Cezaris. Tai jie, didieji romėnai, gali padėti savo vaikaičiams ir įpėdiniams, kurie labiau mėgsta kalbėti apie karo žygius nei juose dalyvauti, atsilaikyti prieš turkų antplūdį:
Baktrai kyla jau, jų stovyklos bruzda,
Dreba jau dangus nuo trimito gausmo,
Rūstūs raiteliai ir žirgų prunkštimas
Lemia mums pikta.
Narsūs nuostabiai, su šarvais puošniausiais
Dedamės kariais mes, įpratę žaisti
Kovą – ne kovot, ir tuščiai kartoti
Žodį „kautynės“.
Ainiai tolimi, mes narsiųjų bočių
Šalmą užsidėt (ak, kaip gėda!) vengiam,
Ir greiti gi mes svetimšalių perlais
Smilkinius puoštis!
(I, 16, 33–36, 45–52)
Be valdovo – karinių jėgų vienytojo ir gynėjo nuo turkų grėsmės – Sarbievijus mato ir kitą valdovo vaidmenį ir paskirtį. Kad galėtų vadovauti kovai su išorės priešais, karalius privalo būti stiprus viduje, nugalėti savo ydas, būti nepriekaištingas moralinis autoritetas, nesuviliojamas turtais ar laikina žemiška šlove:
Tas valdovas, kuris liks visada ramus,
Ar jam duos, ar atims Dievo teisi ranka,
Jis didesnis netaps, turtų jei jam pridės,
Jei atims, nesumažins jo.
(II, 6, 9–12)
Kitoje odėje „Ad Caesarem Pausilipium. Regnum sapientis“ („Cezariui Pauzilipijui. Išminčiaus valdos“) Sarbievijus tarsi pateikia vidinę tobulo valdovo programą, pabrėždamas, kad svarbiausias dalykas – mokėti susitvarkyti su pačiu savimi, atrasti dvasios ramybę:
Valdovais daro ne palyda karių,
Ne purpurinis apdaras, suteptas
Krauju, ir ne kakta, sužibus
Auksu tauriu ir glotniaisiais perlais.
Valdovas – kvailą baimę kas įveikė,
Kas, likęs vienas, ima stovyklą rengt,
Kas nuolat dvikovon garbingon
Negandas savo ir lemtį kviečia.
Nepataikauja veidu jis nedoros
Minios spendimams. Jo nepaveikia nei
Žiūrovų minios, nei trofėjai,
Nei trumpalaikės šlovės šešėlis.
(IV, 3, 17–28)
Belieka pridurti, kad Sarbievijaus poezija, kurioje kalbama apie valdovus, yra daugiasluoksnė. Nors poetas įsivaizduoja gyvenimą kaip sapną, kaip teatrą, kuriame visi turi savo vaidmenis, o riba tarp tikrovės ir regimybės yra trapi ir sunkiai apčiuopiama; nors dainius dažnai ragina atsisakyti žemiško, materialaus pasaulio ir yra kamuojamas dangiškos tėvynės ilgesio; nors dažnai jo poezijoje nuskamba poeto-paukščio motyvas, kuris yra ne tik antikos poetų (ypač Horacijaus) imitacija, bet simbolizuoja ir siekį atitolti nuo kasdienybės, persikelti į kitus pasaulius, egzistuojančius už žmogiškojo pažinimo ribų, pasinerti į kontempliaciją ir apmąstymus, tačiau kūrėjas puikiai suvokia, kad žmogui skirta gyventi tarp žmonių, valstybėje. Būtent todėl jis turi atlikti savo visuomenines pareigas: valstietis – prižiūrėti, kad laukai duotų derlių, dvasiškis privalo rūpintis piliečių sielomis, o valdovas – pavaldiniais, šalimi, ginti ją nuo vidaus ir išorės priešų. Valdovas yra ašis, apie kurią sukasi šalies gyvenimas, jos gerovės garantas, visus sluoksnius jungiantis laidas. Jam reikia ne vien meilikauti, šlovinti būtus ir nebūtus jo nuopelnus, bet ir, pasitelkiant metaforas, alegorijas ir istorines aliuzijas, parodyti galimas klaidas, netiesiogiai patarti ir pamokyti. Sarbievijaus poezijoje tarsi formuluojama išorinė ir vidinė tobulo valdovo programa: sumanus, įžvalgus ir drąsus gynėjas nuo išorės priešų, kuriuos dažniausiai simbolizuoja turkų grėsmė; taip pat savo aistras ir ydas gebantis valdyti išminčius, nepalaužiamas gyvenimo negandų. Tokį valdovą norėjo matyti garsusis XVII a. poetas, tokį prie valstybės vairo tikriausiai norėtų matyti ir bet kurios šalies pilietis.
Parašė Dr. ŽIVILĖ NEDZINSKAITĖ
Šaltinis: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3354&kas=spaudai&st_id=18864
Mikalojus Konstantinas Sarbievijus 